Apie autorių:
Trumpa gyvenimo ir profesinė anamnezė: kilęs iš labai mažo pietryčių Lietuvos miestelio, devyniasdešimtųjų pabaigoje atvyko į sostinę mokytis medicinos. Baigęs universitetą spėjo padirbėti arba bent jau pasipraktikuoti ir „pasimatuoti“ viską: slaugo bachilus, registratoriaus ragelį, neperšlampamą greitosios medicinos pagalbos mediko striukę, gydytojo chalatą, lektoriaus podiumą ir direktoriaus švarką. Dabar, metęs taip medikų mėgstamą daugdarbystę, ramiai dirba tik vienoje privataus sektoriaus darbo vietoje, kartais skaito paskaitas ir rašo tekstus „Delfi“.
Knygos citatos:
„Jei televizoriaus vaizdas staiga pradėjo mirgėti, o garso kolonėlėje kažkas šnypščia ir traška, kodėl dažnas vietoj remonto tiesiog trinkteli per korpusą kumščiu? Juk niekas to nedarys, jei iš skausmo mirga akyse ir cypia ausyse. Mes linkę nedaryti to, kas mums sukelia nepatogumų ir reikalauja bent šiek tiek pastangų: gerti vaistus, pasidaryti kraujo tyrimus, savanoriškai pasitikrinti prostatą ar gimdos kaklelį, nes tie laimėjimai po tokių procedūrų kažkur toli ir neaiškūs, o nepatogumas – štai jis, akivaizdus.“
„Sveikatą mes suvokiame kaip duotybę, ligą – kaip lemtį, gydymą – kaip vargą, komplikacijas – kaip gydytojo aplaidumą. Ir, aišku, norime gauti garantijos raštą: mano sveikatą kažkas sugadino, aš turėsiu vargti su vaistais ir nežinia, ar padės, gal vargsiu be reikalo ir rezultato nebus. Bet gal tam, kad tikėtumės ilgalaikio patogaus naudojimosi, mes turėtume ir elgtis su savimi kaip su brangiausia mūsų turima preke.“
„Norėdami neprarasti serviso garantinių paslaugų, automobilį tvarkingai nuvairuojame patikrinti kiekvienais metais. O kodėl nieko nedarome, kad išsaugotume sveikatą? Kodėl padangas kas sezoną pasikeičiame, <...> o dantų higienai pinigų gailime?“
Prieš keliolika metų viena mažoji pacientė paklausė mamos: „Ar eisime pas tą daktarą, kuris visada šypsosi?“
Gydytojas Valerijus Morozovas ne tik šypsosi, taikliai diagnozuoja ligą ar nustato, kokia tavo sveikata, bet ir stebina vaizduote bei aštria, šmaikščia plunksna.
Susigalvojęs pašnekovą, statistinį ir menkai sveikatos priežiūros klausimais išprususį pilietį Vaclovą (bet šiaip neblogą vyruką), knygoje gydytojas aptaria nerimą šiam piliečiui keliančius simptomus ir griauna sveikatos mitus. Trumpi vizitai šeimos gydytojo kabinete Vaclovą padaro kantresnį ir rūpestingesnį savo ir savo šeimos sveikatai. Užvertę paskutinį puslapį, įsitikinsite, kokie esate panašūs į gydytojo pašnekovą, tad gal imsite dažniau šypsotis ir rūpintis sveikata.
Knygos temos:
▪ Tyrimai iš kraujo lašo ▪ Vitaminas D – vitaminų ir tyrimų karalius ▪ Maisto (ne)toleravimas ▪ Individualus antibiotikų poveikis ▪ Kepenų valymas ▪ Kas mažina temperatūrą, jeigu jos nemažina vaistai? ▪ Koks cholesterolis yra geras? ▪ Vaistai, kurių nepakanka; vaistai, kurie nebeveikia; vaistai, kurių nereikia ▪ 21 amžiaus maras – rūgštingumas ▪ Ar sloga – liga? ▪ Imuniteto programos ▪ Skiepytis ar persirgti?
P. S.
Apie ką ši knyga?
Apie mediciną, apie ką daugiau gali parašyti gydytojas.
Apie vartojimo kultūrą ir kartais apie nekultūringą vartojimą medicinoje.
Apie norą čia ir dabar, pageidautina be pastangų.
Apie kiekvieną iš mūsų, jei leisime sau pažiūrėti į save iš šono.
Ir apie šypsenas, kurių tuose puslapiuose daug, tereikia tik imti ir pasijuokti iš savęs.
Autorius Valerijus Morozovas apie knygos atsiradimą:
Kad ši knyga atsirado, kalti trys skirtingo amžiaus veikėjai.
Prieš keliolika metų viena mažoji pacientė paklausė mamos: „Ar eisime pas tą daktarą, kuris visada šypsosi?“ Tai geriausias man, kaip gydytojui, girdėtas komplimentas. Ta mergaitė yra viena iš trijų knygos atsiradimo kaltininkų. Todėl tekstas linksmas, parašytas besišypsant ir skirtas skaityti su šypsena.
Antras kaltininkas – garbaus amžiaus senjoras, pagyręs jauną daktarėlį už tai, kad šis jam, dešimtmetį vengiančiam vaistų, pagaliau sugebėjo paaiškinti, kaip jie veikia ir kam reikalingi. „Net mano antrokas anūkas suprato.“
Nuo to laiko pradėjau stengtis viską išaiškinti taip, kad būtų aišku net antrokui. Tikiuosi, kad ir šioje knygoje kalbu apie mediciną paprastai kaip antrokui.
Ir trečias – pusamžis vyras, tai yra aš, knygos autorius, pagaliau susikaupęs ir, matyt, taip įveikęs savo amžiaus vidurio krizę.
