Aš esu žmogus, moteris, vienuolė. Visi šie vieningai
derantys elementai kasdienybėje atveria juokingų ir graudžių, rimtų ir
ironiškų, dvasingų ir ūkiškų gyvenamojo pasaulio prasmių. Kartais šį tą
užsirašau, pagaunu vykstančią akimirką už uodegos. Mintis subadau į telefoną,
pasižymiu ant servetėlių, iškart neišmestų, kuprinėje užsibuvusių skrajučių.
Rašau autobuse, stotelėje, laukiamajame ar net įstrigusiame lifte. Aš nesu
rašytoja. Nes iki galo būti žmogumi, moterimi ir vienuole reiškia neturėti
laiko rašyti. Vogtas laikas – štai kas yra šios užrašytos mintys. Jos
neišbaigtos, todėl lieka atviros pokalbiui, jūsų atsakymui.
„Nusivylę grįžtame į savo triukšmingą gyvenimą, nerimą ir
rūpesčius. Liekame sužeisti to Dievo ilgesio, tos artumos tyloje. Liekame
alkani. Neištvėrę sotinamės tuo, ką randame triukšmo sraute. Iš pradžių
atsirenkame geresnį maistą, bet paskui tiesiog ryjame viską iš eilės. Gerai,
kad Dievas tyli, dabar mes stengiamės Jį pamiršti.“
Ši knyga yra žvilgsnis į gyvenimo virtuvę, kai skubri mūsų
buitis įsipina į Dievo kulinariją. Ragaudama dienos patiekalų, atpažįstu, kad
už karčių ir saldžių, rūgščių ir aitrių įvykių yra šis tas daugiau. Dievas eina
mūsų takais, sukasi mūsų (ir Jo!) gyvenimo virtuvėje ir vaikšto tarp puodų. O
aš ten plaunu indus ir šluoju grindis. Kai Jis praeidamas pamerkia akį,
įsitikinu, kad melstis galima visur.
Švelnus nematomos
rankos prisilietimas – tiesiai ant širdies...
„Šie lengvi, kartais net lengvabūdiški tekstai kyla iš vilties pasitikėti.
Tai daro juos panašius ne į šuolį su „tarzanke“, o į šuolį nuogam į dilgėles.
Ji tokia – kasdienybės teologija.“
Vanda Juknaitė, rašytoja
„Kartais trapūs lyg meilės prisipažinimai, kartais rupūs, kokia
būna tik sausa duona, kartais atviri iki nervo geluonies, kad net dilgčioja
smilkiniuose, – tokie yra sesės Viktorijos žodžiai. Be pamokslaujančio piršto,
be pakelto balso ar suraukto visažinio antakio. Jos tekstai nuogi, jautrūs ir
sklidini gyvenimo, ji – viena iš mūsų. Skaitai ir kažkur giliai viduje pajunti
begalinį Dangaus ilgesį ir švelnų nematomos rankos prisilietimą – tiesiai ant
širdies.“
Viktorija Urbonaitė, rašytoja
