Prieš panyrant į sutemas

Ar Abiejų Tautų Respublikos likimas galėjo pasisukti kitaip, jei būtų atsiradęs stiprus lyderis? Pasakyčiau taip: lyderių, protingų žmonių gal ir buvo. Bet kažkas atsitiko ne tik jiems, kažkas nutiko ir kolektyvinei sąmonei: tai, kas nesvarbu, visiems tapo labai svarbu, o tai, kas svarbu – niekam nerūpėjo.

Kas kalčiausias, kad Abiejų Tautų Respublika – didelė ir sena valstybė – XVIII amžiaus pabaigoje tiesiog dingo iš Europos žemėlapio? Protinga, gudri ir neįtikėtinai godi Rusijos imperatorė Jekaterina II, visais įmanomais būdais kiršinusi tarpusavyje Respublikos tautos žiedą, stabdžiusi reformas, manipuliavusi net mūsų valdovais, o paskui, pasitelkusi Austriją ir Prūsiją, užgrobusi mūsų žemes? O gal kalti patys Lietuvos ir Lenkijos didikai bei bajorai, kad laikėsi įsikibę Antikos idealų ir neleido valstybei judėti į priekį?

Kita vertus – ar Istorija galėjo sužaisti kitokią šachmatų partiją?

Istorikas Valdas Rakutis kviečia į intriguojantį istorinį žygį – pažinti XVIII amžių Lietuvoje taip, kaip lig šiol niekas nemėgino: naujai pažvelgti į lenkų ir mūsų istorikų sukurtus mitus bei pakalbėti apie šio amžiaus aukštumas ir žemumas be išankstinių nuostatų. Žvelgti į jas ne iš šalies, ne vien ieškant kaltų, o kaip į savo praeitį ir į patirtį.

V. Rakutis paprastai, lyg šnekučiuotumėtės vakarodami savo namuose, pasakoja apie XVIII amžiaus Lietuvos ir Lenkijos valstybę – Abiejų Tautų Respubliką – bei jos visuomenę. Ne tik dalijasi įžvalgomis apie to meto įvykius bei jų pasekmes, bet ir veda paraleles su šiandiena. „Turime suprasti, kad, neišstudijavę, neperpratę XVIII amžiaus, esame pasmerkti kartoti tas pačias klaidas. Mes vis dar norime gyventi ramiai ir tykiai kaip tada, valdovo Augusto III laikais. Vis dar tikimės, jog kas nors kitas turi mus ginti, o ne mes patys, ir apskritai – esą jeigu mes nepulsime, tai ir mūsų nepuls. Čia vis iš XVIII amžiaus ateinančios kvailystės. Juk ir andai tikėjome, kad Austrija turi mums padėti. Bet, va, ir nepadėjo, kiti jai geriau pasiūlė. Dabar vėlgi labai daug tikimės iš draugų, esame įstoję į kolektyvinę gynybinę sąjungą, ir tai teisinga. Tačiau jeigu patys nesirūpinsime savo gynyba, kaip sąjungininkai supras, kad interesas abipusis?“ – svarsto V. Rakutis.

Apie autorių

Valdas Rakutis – karo istorikas, Lietuvos kariuomenės vyresnysis patarėjas, Klaipėdos universiteto profesorius.

1989–2003 su pertraukomis dirbo Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

1991–1996 tarnavo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Kauno rinktinėje.

1996–2003 dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Šio universiteto ir Lietuvos karo akademijos Karo istorijos centro įkūrėjas ir direktorius (2002–2009).

2009–2014 Lietuvos karo akademijos prorektorius mokslui ir studijoms, Senato pirmininkas.

2013–2020 viešosios įstaigos Kauno tvirtovės projektai (vėliau – Kauno tvirtovės regioninis parkas, Kauno tvirtovės parkas) direktorius.

Nuo 2017 – Klaipėdos universiteto profesorius, 2015 – Torūnės (Lenkija) Mikalojaus Koperniko universiteto kviestinis profesorius.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos šaltinių serijos „Acta historiae militaris Lithuaniae“ redakcinės kolegijos pirmininkas. Lietuvos karo akademijos leidinių Karo archyvo „Journal of Security and Sustainability Issues“ vyriausiasis redaktorius bei Vroclavo karo akademijos leidžiamo „Zeszyty Naukowe“ redakcinės kolegijos narys.

Mokslinių tyrimų sritys: karo meno istorija (mūšių ir operacijų analizė); XVIII amžiaus karybos istorija; karybos teorija; fortifikacijos ir laivyno istorija; valstybės, kariuomenės, skautų judėjimo ideologija ir jos vertybių kaita.