Kodėl Dievas tyli? Kas yra žmogus, kokia jo gyvenimo prasmė? Ar Senojo Testamento tekstai iš tiesų žiaurūs? Kaip atpažinti ne artimo, bet savo nuodėmę? Kaip pradėti melstis? Ir kaip nenustoti?
Nuo psalmių subtilybių prie Gerosios Naujienos, o nuo jos – prie gyvenimo „Nesuskambėjusio pragaro“ autorius paprastai ir nuosekliai dėsto Dievo meilės kursą. Tai kartu per kylančius klausimus einanti, įsigalėjusius mitus išsklaidanti, padrąsinanti, guodžianti ir stiprinanti knyga. Pasitikėjimą Dievu ir ištikimybę auginantis vadovas tiek žmogui, tariančiam pirmuosius žodžius Jo kalba, kurios besimokant gal atsivers ir knygos pavadinimo užduoto galvosūkio logika, tiek pažengusiam Biblijos skaitytojui.
Apie autorių:
Nuo mano gimimo iki šios knygos gimimo dienos prabėgo kiek daugiau nei keturiasdešimt metų. Kas iš manęs bus, nežinojo nei mano tėvai, nei mokytojai, nei aš pats. Išėjo kunigas. Ir tikrai ne dėl to, kad 1980-ųjų birželio 14-ąją buvau pakrikštytas Aušros vartuose. Tačiau, matyt, nuo tada kažin kokiu būdu Dievo Apvaizda lydi visur, kur beeičiau. Tarp daugybės kelių labiausiai Dievui dėkoju už taką į Bernardinus. 1996-aisiais. Ten mane ir patraukė Dievo žodis. Ne tiek skelbiamas iš Biblijos puslapių, kiek sklindantis iš Dievo pagautų žmonių gyvenimo. Ten supratau, jog Dievo tekstai skaitomi ir tarp eilučių, ir ne tik šventuose puslapiuose.
2012-ųjų balandžio 28-ąją Vilniaus arkikatedroje buvau įšventintas kunigu. Koks iš manęs bus kunigas, nežinojo nei seminarijos rektorius, nei klebonai, nei aš pats. Taip jau susidėliojo, kad atsidūriau Romoje ir pradėjau studijuoti Šventąjį Raštą. Matyt, ir vėl ne be Dievo piršto. Kas bus toliau – matysim, tačiau šiandien tetrokštu vis labiau pažinti Dievo žodį ir tuo dalintis su kitais.
Vieną 2018-ųjų pavasario rytą, tyčia ar atsitiktinai, sulaukiau skambučio iš leidyklos „Alma littera“. Koks iš manęs bus rašytojas, nežinojo nei skaitytojai, nei leidykla, nei aš pats. Išėjo „Nesuskambėjęs pragaras“...
