Lubinų labirintas. Geriausios meškių istorijos

5–9 metų vaikams 

Didžiojoje girioje gyvena meškiai. Jiems, kaip ir vaikams, nutinka visko: jie susipyksta ir susitaiko, mokosi pažinti save ir kitus, dalintis ir draugauti, bijo ir įgauna drąsos, patys ar padedami kitų ieško išeities. Galbūt tai, kas vyksta tavo gyvenime, jau yra atsitikę meškiui? Gal ir tu bijai nakties bei tamsos, gal ir tau nutinka stebuklų, kuriais suaugusieji nė už ką nepatikėtų, galbūt jautiesi šiek tiek kitoks ir tau truputį dėl to neramu? Žinok, tu nesi vienas. Didžiojoje girioje tokių daug. 

„Lubinų labirintas. Geriausios meškių istorijos“:

• šeši pasakojimai vaikams aktualiomis temomis: apie sąžiningumą, tamsos baimę, mokėjimą dalintis, norą būti kitu, godumą, drąsą apginti savo pasirinkimus;

• padeda suprasti kylančius jausmus ir juos išgyventi;

• skatina draugystę ir bendruomeniškumą;

• šiltos ir švelnios iliustracijos ugdo estetikos pojūtį.

Evelina Daciūtė – žinoma vaikų autorė, jau išleidusi per penkiolika knygų vaikams ir suaugusiesiems. „Lubinų labirintas. Geriausios meškių istorijos“ – atnaujintas „Meškių istorijų“ leidimas. Jau anksčiau išleista knyga besiruošiantiems ir pradėjusiems lankyti mokyklą – „Meškiai eina į mokyklą“.

Knygos iliustratorė Rasa Kaper ne tik piešia, bet ir kuria meškius. Jos rankų darbo meškiukai ir paskatino rašytoją Eveliną sukurti istorijų apie juos.

Knygos apie meškius, kurie patys prisiprašė istorijų.

Tavo meškiai prašosi istorijų“, – tokius žodžius Rasai Kaper prieš devynerius metus nusiuntė Evelina Daciūtė, kai socialiniame tinkle pamatė jos pieštus meškius. „Tai rašyk“, – gavo atsakymą. Nieko nelaukdama Evelina atsivertė Rasos siūtų meškių nuotraukų albumą, išsirinko personažą ir parašė pirmąją istoriją apie Albertą, baimę ir medinį arkliuką. 

„Vieną gražų saulėtą rytą elektroniniame pašte radau meškio Arnoldo nuotrauką ir jo istoriją su prierašu pabaigoje: „Ar dar tęsti?“ Atsakiau, kad žinoma taip“, – prisimena Rasa ir sėdo piešti iliustracijų. Evelina tuo metu jau išsirinko kitą meškį ir sukūrė dar vieną istoriją, ją irgi papildė Rasos iliustracijos. Taip ir prasidėjo.

Bendradarbiauti kūrėjoms netrukdė nemažas atstumas: Evelina tuo metu trečius metus gyveno Kinijoje, o Rasa buvo neseniai persikrausčiusi į Nyderlandus. Piešti meškius jai buvo savotiška terapija bandant įsigyventi naujoje šalyje. Vasarą abi susitiko Lietuvoje ir nusprendė, kad pats laikas siūlyti kūrinius leidykloms. Viena iš jų sutiko bendradarbiauti ir 2014 m. gruodį pasirodė pirmoji „Meškių istorijų“ knyga „Lubinų labirintas“, kitais metais – „Medaus mainai“ ir „Meškiai eina į mokyklą“, o 2016 m. – „Svajonių sodas“. Neseniai leidykla „Alma littera“ perleido knygą „Meškiai eina į mokyklą“, o dabar džiaugiamės atnaujintu „Lubinų labirintu“. 

Visi „Meškių istorijų“ veikėjai turi prototipus – siūtus meškius. Gal todėl knygose jie atrodo kiek nerangūs, taškuotum pėdutėm, nemažais pilvukais, dėvintys įvairiausius drabužius – labiau žaislai nei tikros meškos. Visi turi vardus, kuriuos siūdama jiems sugalvojo Rasa. Visi su charakteriais, kuriuos rašydama atskleidė Evelina. 

„Meškių istorijų“ kūrėjos susipažino... vaikų darželyje. Jų vaikai lankė tą pačią darželio grupę, vėliau ėjo į tą pačią mokyklą, kol keliai abi išvedė iš Lietuvos. Rasa ir dabar tebegyvena šalia Amsterdamo, o Evelina, be Kinijos, dar spėjo pagyventi JAV, o šiuo metu gyvena Lietuvoje. „Rasa visada buvo meškių karalienė, – juokiasi ji. – Pamenu Rasos namus Vilniuje – nemažą dalį erdvės užėmė meškiai.“

Rasai piešti meškiai – jos meilės siuvamiems kolekciniams meškiams atšaka. Pliušinius žaislus ji mėgo nuo pat vaikystės, nors tokių turėjo vos du – lapę ir mažytį šuniuką. Jie ir dabar gyvena Rasos knygų lentynoje ir netrukus švęs pusšimčio metų jubiliejų. Meškius Rasa siuva jau arti dvidešimt metų. Jie kiek skiriasi nuo tų, kuriais žaidžia vaikai. O ir įsigyja juos taip pat ne mažieji, o rimti suaugę žmonės. Kur tik negyvena tie meškiai, pasklidę po visą pasaulį: jų rasi JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Portugalijoje, Nyderlanduose, Čekijoje, Kinijoje, Japonijoje ir, žinoma, Lietuvoje. Arnoldas su mediniu arkliuku gyvena Rasos Kaper namuose, o senasis mokytojas ir teta Adelaidė – Evelinos Daciūtės.

„Man svarbu, kad vaikai atpažintų situacijas: gal ir jiems taip buvo arba taip nutiko jų aplinkoje. O per knygą šiuos įvykius jie gali kitaip pamatyti, išgyventi, suprasti. Tai, kas nutiko meškiui, galbūt nutiko ir tau, nesi vienas“, – sako rašytoja E. Daciūtė.