„Visą gyvenimą turėjau susiorientuoti labirintuose – tikruose ir įsivaizduojamuose <...>. Ilgainiui sugalvojau nusibraižyti žemėlapį, o tai reiškė, jog reikės pakartoti savo žingsnius, kad tyrinėdama praeitį užpildyčiau spragas. Buvau pamiršusi, kaip buvo sunku, ir buvau priblokšta, išsiaiškinusi, kad apie tą labirintą ir jo gyventojus žinojau gerokai mažiau, nei maniau.“
Knygoje „Kritinis mąstymas“ Tracy King rašo aktualia kritinio mąstymo tema. Gausiame informacijos sraute svarbu turėti savo nuomonę, gebėti atsirinkti teisingą ir patikrintą informaciją. Kritinio mąstymo stokojantys žmonės negeba atskirti pramanų nuo faktų, todėl jie linkę patikėti sąmokslo teorijomis ir melu, ieškoti atramos ir prieglobsčio įvairiose religinėse bendruomenėse, gaujose ar abejotinos vertės savigalbos knygose.
Tai nėra eilinė istorija apie šeimą, kuriai teko gyventi sunkiomis sąlygomis. Tai istorija, kuri gali nutikti kiekvienam, neturinčiam įrankių pakeisti savo gyvenimo aplinkybių. Tracy King atvirai kalba apie sudėtingą savo vaikystę, pasakoja, kiek supratimo, valios ir nuolankumo jai reikėjo, kad priimtų savo šeimos likimą, kurį nulėmė sugedusi sistema ir išsilavinimo stoka. Autorė stengiasi įtikinti skaitytoją, kad, nepaisant destrukcinės aplinkos, kurioje teko augti, rūpinantis savimi ir savo psichologine sveikata, galima susikurti geresnį ir saugesnį gyvenimą. Autorė, rašydama apie savo spalvingą, kartais ir tragiškų įvykių kupiną gyvenimą, nori pabrėžti, koks svarbus yra kritinis mąstymas, mokslo ir žinių galia, gebėjimas analizuoti pasaulį.
Tracy King yra rašytoja, prodiuserė ir mokslo komunikacijos specialistė, gyvenanti Anglijoje. Ji pasisako įvairiomis temomis – nuo mokslo ir technologijų iki politikos ir vaizdo žaidimų – tokiose žiniasklaidos priemonėse kaip BBC, „Guardian“, „Telegraph“ ir panašiose.
Sukrečiantys, bet tuo pačiu įkvepiantys ir viltingi memuarai, parodantys žiaurią gyvenimo skurde realybę, liudijantys knygų ir švietimo galią ir mokymąsi kelti klausimus, analizuoti save ir pasaulį.
„Skurdas ir prietarai yra svarbūs šioje istorijoje <...>. Kai prisimenu skurdą mūsų šeimoje, pagalvoju apie mamą, paskutinę monetą atidavusią nuo namo prie namo einančiai ir „sėkmę nešančias“ gėles iš krepinio popieriaus pardavinėjančiai moteriai, nes kitaip būtume prakeikti. Pagalvoju apie senelę Bernisę, kuri sušuko man: „Nedėk naujų batų ant stalo, nes nesiseks!“, kai džiugiai nusiteikusi norėjau parodyti jai savo blizgančius juodus lakinius odinius mokyklinius batelius. Prisimenu, kaip išmetusi ir sudaužiusi veidrodį verkiau puolusi į paniką ne todėl, kad sudaužiau vertingą daiktą, o todėl, kad septynerius metus man nesiseks. Reikia daugiau supratimo, valios ir nuolankumo, nei turėjau, kad priimčiau savo šeimos likimą kaip sugedusios sistemos ir išsilavinimo stokos požymį. Buvo lengviau ir geriau patikėti, kad, nors ir kaip blogai būtų, kažkur Visatoje slypi jėga, kuri kartais gali suteikti mums bent kiek malonių ar magiškos galios, kaip mano mėgstamose C. S. Lewiso arba Dianos Wynne Jones knygose.“
