Tai istorija apie tas,
kurios išvyksta, ir tuos, kurie lieka. Apie motinas, kurios išvyksta tam, kad
jų vaikai turėtų šviesesnę ateitį, prarasdamos galimybę matyti, kaip jie auga,
ir vaikus, kurie lieka ir laukia, kol jos grįš, vis mėgindami atsikratyti nuolatinio
liūdesio ir pykčio.
Norėdamas parašyti šią knygą, Marco Balzano, Lietuvos skaitytojams jau
pažįstamas iš knygos „Lieku čia“, keliavo po Rumuniją, lankėsi bendruomenėse,
kuriose daug migrantų vaikų, augančių be vieno ar abiejų tėvų, kalbėjosi su
istorikais, politologais, sociologais ir, žinoma, tomis, kurios rūpinasi savais
ir svetimais.
Daniela gyvena Rumunijos provincijoje. Ji turi vyrą,
kuris jau kurį laiką nesirūpina šeima nei finansiškai, nei kaip kitaip, du
paauglius – Andželiką ir Manuelį, ir darbą, kuris neužtikrina pajamų, todėl
vieną naktį ji pabėga į Milaną – vietą, kur svajonės, atrodo, pildosi greičiau.
Čia ji dirba slaugytoja ir aukle, bet ketina likti tik trumpam, kol sukaups
šiek tiek pinigų.
Tačiau mėnesiai virsta metais, o vaikų priešiškumas ir
vyro atsainumas auga ir jos širdyje virsta randais. Vieną dieną ji sulaukia
skambučio, kurio nenorėtų sulaukti nė viena motina, ir skuba namo į Rumuniją.
Ar ilgą laiką toli
gyvenusi motina vis dar gali vadintis motina? Apie tai ir daug daugiau šioje
knygoje pasakoja visi trys – Manuelis, Daniela ir Andželika.
