Skaitytojams nuo 10 metų
Kiekvienas žino žodį „karas“. Bet labai nedaug žmonių supranta, ką tai iš tikrųjų reiškia. Galite sakyti, kad šis žodis siaubingas ir gąsdinantis, bet nė neįsivaizduojate baimės, kurią jis atneša. Ir kai netikėtai stojate į akistatą su karu, pasijuntate visiškai sutrikę, apimti išgąsčio ir nevilties. Visi jūsų planai sunaikinami be įspėjimo. Kol nepabuvote kare, jūs nežinote, kas tai yra.
Ankstyvą 2022 m. vasario 24-osios rytą Jeva su močiute ir kaimynais slepiasi šaltame rūsyje nuo žemę drebinančių sprogimų. Dar prieš pora savaičių ji linksminosi gimtadienio šventėje, paskui per vieną dieną visas jos ir kitų Ukrainos žmonių kasdienis pasaulis subyrėjo į šipulius. Negailestinga karo jėga nuo pat pirmų akimirkų ėmė glemžtis viską: namus ir miestus, žmonių gyvybes... Bet yra dalykų, kurių neįmanoma sunaikinti.
Ši knyga – tai sukrečiantis, bet kartu ir šviesos kupinas dvylikametės ukrainietės Jevos dienoraštis, kurį ji pradėjo rašyti Rusijai užpuolus Ukrainą. Paauglė iš Charkivo aprašo pirmųjų dienų siaubą, nežinią, baimę, o kartu ir drąsą, nepalaužiamą žmonių, ypač vaikų, valią, troškimą išlikti, liudyti tiesą ir nepasiduoti tiems, kurie juos jėga nori parklupdyti ir sunaikinti.
Knygą rekomenduoja Michaelis Morpurgo, knygos „Karo žirgas“ autorius!
„Jūs nežinote, kas yra karas“:
● Tikra istorija, užrašyta dvylikametės ukrainietės pirmaisiais karo mėnesiais.
● Karo realybė parodoma skaitytojo bendraamžio akimis: ką jis jaučia ir galvoja, kokie išgyvenimai užklumpa; knygoje nėra pernelyg atvirų, detalių karo baisumų aprašymų.
● Skatina niekada nenuleisti rankų, net baisiausiose gyvenimo situacijose neapleisti savo draugų, artimųjų ir neprarasti vilties.
● Pabaigoje pateikiami ir kitų vaikų, Jevos draugų, pasakojimai apie išgyvenimus pirmosiomis karo dienomis.
● Autentiškas autorės pasakojimas byloja ir apie karo baisumus, ir apie išskirtinį vaikų gebėjimą atsigauti, atsitiesti, tikėti geresne ateitimi.
Jeva Skalecka (Єва Скалецька) – paauglė iš Ukrainos miesto Charkivo; ji nuo pirmų karo, kai Rusija užpuolė Ukrainą, dienų dienoraštyje fiksavo tai, ką mato, patiria, išgirsta iš draugų ir artimųjų. Po kurio laiko jiedvi su močiute pabėgo iš kasdien bombarduojamo miesto ir galiausiai saugų prieglobstį rado Airijoje, ten šiuo metu ir gyvena. Mergaitė ne kartą pateko į žurnalistų akiratį, tai padėjo jos dienoraščiui, jos karo dienų liudijimui, rasti leidėją ir pasiekti daugybės Ukrainos likimui neabejingų žmonių širdis.
Pratarmė
Tu nežinai, kas yra karas.
Geras pavadinimas, teiginys, iššūkis – žodžiai, pasakyti iš širdies to, kuris žino. Skaitydami šią knygą girdime Jevos balsą, garsų ir aiškų, sakantį mums tiesą. Perskaitę vis dar galime nežinoti, kas yra karas, bet daug geriau suprasime, ką jis reiškia jaunam ir senam, šeimoms ir bendruomenėms, išgyvenusioms karą ir vis dar išgyvenančioms jį šiandien. Skaitydami išgyvensime visa tai kartu su Jeva. Perskaitę nebepamiršime. Nepaprastai įtaigus Jevos pasakojimas įsimins ilgam: jauna rašytoja iš kasdienybės pateko į tikrą pragarą, iš kurio galų gale pavyko išsigelbėti.
Aš pats daug rašiau apie karą: apie senovės karus, pasaulinius karus, nežmonišką žmogaus elgesį su kitu žmogumi, apie mūsų drąsą kovoti, kai, atrodo, jau viskas prarasta, ir apie mūsų gebėjimą ištverti kančias bei sielvartą, mūsų troškimą išgyventi, sudaryti taiką ir ieškoti susitaikymo. Bet niekada pats nepažinau karo, nesusidūriau su juo akis į akį kaip Jeva.
Gimiau 1943 metais. Mane evakavo, tam tikra prasme buvau pabėgėlis, tačiau to neprisimenu. Užaugau pokario Londone, šitai pamenu labai gerai. Mane supo karo griuvėsiai, žaisdavome bombų sugriautame plote šalia namo, dažniausiai – karo žaidimus. Motinos veide mačiau sielvartą, kai ji pasakojo apie savo brolį Pieterį, nuostabų jauną aktorių, kuris tesulaukęs dvidešimt vienų žuvo tarnaudamas Karališkosiose oro pajėgose. Jis nuolat žvelgdavo į mane iš nuotraukos, stovinčios ant židinio atbrailos. Aš jo nepažinojau. Bet jo veidą iki šiol prisimenu geriau nei bet kuris kitas giminaitis. Jis liko toks pat, niekada nepaseno.
Dar buvo sužeistas kareivis – jį pakeliui į mokyklą matydavau sėdintį ant šaligatvio prie parduotuvės; ant striukės – medaliai, šalia susirangęs šuo. Dažnai pereidavau gatvę baimindamasis to šuns, bet turbūt labiau dėl to, kad nereikėtų žiūrėti į jo tvarkingai sulankstytą tuščią kelnių klešnę ir vėl galvoti, ką karas padarė su žmogumi.
Karas sugriovė mano šeimą. Tėtis per karą išgyveno, bet jo ir mamos santuoka subyrėjo. Kad karas tebesitęsia ir griauna gyvenimus, supratau gerokai po to, kai kovos jau buvo pasibaigusios. Tad nieko keista, jog dažnai rašiau apie karą ir kaip mes trokštame jo pabaigos, susitaikymo ir taikos.
Nenuostabu, kad ši unikali Jevos knyga padarė man didžiulį įspūdį. Jokia istorija, kurią galėčiau parašyti apie karą, nebus tokia stipri ar veiksminga kaip pasakojimas iš pirmų lūpų apie triuškinantį karo poveikį mergaitės gyvenimui, šeimai, draugams, bendruomenei, šaliai. Tai – jos požiūris į karą, jos išgyvenimai, kai aplink griūva pasaulis.
Jevos dienoraštis mums visiems primena, kad karas – tai ne žurnalistų ar televizijos išgalvoti dalykai, ne filmas ir ne istorinis ar literatūrinis pasakojimas. Tai gyvenimas diena iš dienos, naktis po nakties. Jeva visa tai patyrė pati, viskas vyko jai prieš akis, betarpiškai, prikaustant žvilgsnį. Gyvenimai ir pasauliai sunaikinami. Jeva, kaip ir Ana Frank, kalba tiesą, ir mes visi, jauni ir seni, privalome tai išklausyti. Jevos žodžiai padės suprasti, o laikui bėgant ir susitaikyti, nes kiekvienas, kuris juos perskaitys, supras ir įsidėmės, ką iš tikrųjų karas reiškia tiems, kurie jame dalyvauja, taip pat primins mums, kad visada gyvuoja viltis.
Michaelis Morpurgo
