Anapus mirties

Bėgdamas nuo politinės priespaudos aštuoniolikmetis Abdulrazakas Gurnah (1948 m.) paliko gimtąjį Zanzibarą ir apsigyveno Anglijoje. Dešimt romanų sukūręs autorius savo rašytojo karjerą paskyrė tremties temai, nagrinėdamas klausimą, kaip ir kodėl žmonės atsiduria toli nuo namų, šeimos, bendruomenės, o kartais ir nuo savęs. 2021 m. jam skirta Nobelio literatūros premija už „bekompromisį ir užuojautos kupiną įžvalgumą nagrinėjant kolonializmo padarinių ir pabėgėlių likimų, pakibusių tarp kultūrų ir žemynų, temas“.

NACIONALINIS BESTSELERIS

„New York Times“, „Washington Post“,

„Time“ geriausia metų knyga

Pabėgęs iš tėvų namų rytinėje Afrikos pakrantėje, dar visai mažas Iljasas pagrobiamas kolonijinės kariuomenės ir patenka į vokiečių misionierių mokyklą. Po daug metų jis galiausiai grįžta į gimtąjį kaimą, tačiau tėvų neberanda, o sesuo Afija – atiduota žmonėms, kurie su ja elgiasi prasčiau nei su verge. Iš tos pačios kariuomenės kitas jaunuolis – Hamza irgi grįžta namo su giliais kūno ir sielos randais. Jis tetrokšta paprastų dalykų – turėti darbą ir užsitikrinti saugumą. Tik sutikęs gražuolę Afiją supranta taipgi troškęs meilės. Jaunuolių likimams pinantis į vieną, jiems gyvenant savo kasdieną ir įsimylint, ant kito žemyno ima tamsėdamas slinkti naujo karo šešėlis.

„Knygoje „Anapus mirties“ galime stebėti Abdulrazako Gurnah gebėjimą grakščiai nagrinėti skaudžią temą dviem lygmenimis vienu metu. Ši istorija – tai Europos kolonializmo epas ir kartu intymus žvilgsnis į kaimo gyvenimą viename iš daugelio pro akis praleistų žemės kampelių. Čia iškalbingi tiek faktai, tiek jausmai.“

THE WASHINGTON POST

„Svarbus ir įspūdingas kūrinys, ištrinantis ribas tarp žanrų. Tai istorinis epas, nuotykių romanas ir galiausiai – meilės istorija.“

PITTSBURGH CITY PAPER

Tylaus grožio ir tylios tragedijos knyga.“

FINANCIAL TIMES

„Anapus mirties“ – odė žmonėms, kurie laikėsi savo įpročių ir mėgavosi kasdienybės džiaugsmais, nepaisydami mėginimų juos iš jų atimti.

Ši 2021 m. Nobelio literatūros premijos laureato knyga pati savaime yra pasipriešinimas kolonizatorių pastangoms ištrinti tūkstančių gyvenimus. Abdulrazakas Gurnah nuodugniai dokumentuoja vokiečių žiaurumą žemėje, kuri be skrupulų, it koks daiktas, apklijuota savininkiškomis etiketėmis British East Africa, Deutsch-Ostafrika, África Oriental Portuguesa, Congo Belge. Tačiau labiau nei faktais beveidiškumui ir bevardiškumui jis priešinasi gyvais žmonių portretais. Žmonių, kurie, nepaisydami įvykių, vėliau nepagrįstai nublankusių prieš Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, tiesiog gyveno savo gyvenimus – dirbo, susitikę kavinėje plepėjo, dalinosi gandais, meldėsi, juokėsi, juokavo ir mylėjo.