Žiū – gi Dangaus karalystė! Provokacija Jėzaus palyginimuose

Palyginimai kelis dešimtmečius plito iš lūpų į lūpas, o paskui nugulė į evangelijas, šventųjų autorių apdoroti, suredaguoti, pritaikyti jų poreikiams ir kūrinio kontekstui. Dabar jie skaitytojui – tarsi vizitinės Jėzaus kortelės. Įtakinga, nepamainoma Žodžio liturgijos dalis per mišias. Turbūt patraukliausias evangelinis žanras. Bet kartu ir pats mįslingiausias, prieštaringiausias. Sulaukęs begalės interpretacijų ir apaugęs kuo tik nori. Nuo mistinių įžvalgų iki religinių banalybių. Kas gi nesusiviliotų ieškoti rakto į Dievo karalystės paslaptis!

Ar tūkstančius kartų girdėtas palyginimas dar gali provokuoti? – klausia šios knygos autorius kunigas Mozė Mitkevičius. Pasitelkęs solidžias Šventojo Rašto studijas, išmokęs biblinių kalbų, jis drąsiai neria į padūmavusį palyginimų pasaulį, kad sau ir kitiems ištrauktų iš ten naujieną. Gyvą, švytinčią, susietą su tuo, kas esi šiandien tarp visų šios žemės džiaugsmų ir ašarų. Juk galiausiai Dievo karalystė, kaip sakė pats palyginimų skelbėjas, yra ne kur kitur, o mumyse. Ir jeigu ten, mumyse, ji kaip nors suspurdės, prabils savo žodžiais ir savo tyla, savo provokacijomis ir savo ramybe, savo klaustukais ir savo daugtaškiais, galbūt per tai kažin kas gražaus ir gero, gal net dieviško ir karališko ūžtelės į mintis, į širdį, o tada – ir į gyvenimą, į daugiau gyvenimo ir džiaugsmo, ką yra pažadėjęs mums mokytojas Jėzus.

Knygos autoriui pavyko sujudinti, paklibinti, argumentuotai ir kitu kampu permąstyti keliolikos evangelinių palyginimų tekstus. Išnarstyti juos žodis po žodžio, rasti jiems atgarsių savo paties ir kitų žmonių patirtyse, o kartu – nubraukti kažkiek apnašų ir dulkių, nugulusių ant per daug dažnai ir per daug atvirai, o kitąsyk pernelyg lengvai rodomų ir pritaikomų šventų paveikslų. Visa tai turėtų padėti skaitytojui palyginimų sraute ištarti kartu su autoriumi aną jam patikusį staigmenos bei nuostabos jaustuką ar ištiktuką žiū.

Na va, netyčia išėjo gera nuoroda į tai, ko apskritai galima (turbūt irgi netyčia) sulaukti iš Evangelijos, gerosios naujienos: pojūčio ir paskui ištikimo.

Tad skaitykime, klausykimės. Taip atsiras nauji, jau mūsų pačių palyginimai apie Dievo karalystę. Jai negresia išsisemti ar sustoti.

Julius Sasnauskas

Prisimenu kaip po pirmosios Komunijos nedrąsiai pasiprašiau į klapčiukus šv. Mikalojaus bažnyčioje. Vieną sekmadienį didžiavausi patarnaudamas net septintose mišiose. O štai senukas zakristijonas nustebino paaiškinęs, jog iš tiesų jos jau tryliktos, mat kiek kunigų prie altoriaus būta, tiek ir mišių paaukota. Pamenu ir kaip kartą sąvartyne, spardydamas šiukšles, radau maldaknygę. Panaši nuostaba ištiko ir šalia stoties prostitučių skvere radus dešimt rublių. Prisimenu ir su kokiu virpuliu paskubomis perdžiaustydavom kaimynų skalbinius priešais esančios sinagogos kieme. Tolygios baimės jausmas ištiko ir prie Halės turgaus, kartą perpardavinėjant kontrabandinę degtinę. Įstrigo ir įsiutusio troleibuso vairuotojo veidas, jau žinančio iš kurio balkono atskriejo ne pirmas arbūzas. Nepamiršiu ir netyčia išdaužto lango, lipant į namais tapusią bernardinų kleboniją. Iš šių ir daugybės vėlesnių nutikimų ar ištikimų, ne vienas palyginimas išeitų. Visi jie apie Dangaus, ne kitaip, karalystę.

Kunigas Mozė