Pasivaikščiojimai. Antroji knyga

Nėra daug televizijos laidų, kurios gyvuoja taip ilgai.

Nėra daug televizijos laidų, kurių pokalbiai atsiduria knygose.

O juk iš tiesų tuo nereikėtų stebėtis. 

Daugybę man svarbių dalykų esu sužinojęs ir išgirdęs būtent televizijos laidose.

Todėl smagu yra galėti prie to prisidėti ir pačiam.

„Pasivaikščiojimų“ laida nejučia tapo ir mano gyvenimo kelione.

Už ją esu labai dėkingas visiems, einantiems kartu.

 Rytis Zemkauskas – TV laidų vedėjas, rašytojas

„Man regis, pasaulis geriausiai pažįstamas einant pėsčiomis. Pėsčiajam peizažas juda lėtai ir aplinkos įvykių ritmas sutampa su mūsų kvėpavimu. Objektai atsiranda palengva ir pagal visus dramos dėsnius. Iš pradžių šmėkšteli tolima užuomina ir ji akimirksniu sukuria intrigą: kas ten? Visai kaip kine arba romanuose, kur herojui reikia pirmojo postūmio viską keisti. Užtenka prisiminti Marcelį Proustą ir jo Kombrė bokštus... Toliau būna virtinė didelių ir mažų nutikimų pakeliui, apie juos yra kalbėjęs Aristotelis ir pavadinęs peripetijomis... Na ir galiausiai neišvengiamai patiriame kulminaciją, kai objektas stoja prieš mus visu savo dydžiu, žalumu, ilgiu, grožiu, platumu, triukšmingumu ar neaprėpiamybe, – mes atėjome.“

Kitokius peizažus skaitytojų galvose kurs:

Leonidas Donskis, Urtė Neniškytė, Valentinas Masalskis, Saulius Tomas Kondrotas, Dalia Ibelhauptaitė, Ruslana, Birutė Galdikas, Rūta Meilutytė, Justė Arlauskaitė-Jazzu, Irena Veisaitė.

Aš bijau, kad mes prarandame paprastą gebėjimą būti žmogiškai jautrūs. Skubėdami ar ieškodami naudos savo populiarumui, mes visiškai pasitraukėme iš savo žmogiškojo jautrumo zonos. Sugrįžtame į ją tiktai tada, kai mus sukrečia detalė, kuri pati ateina į mūsų gyvenimą.

Nemėgstu kontrolės, bet aš lygiai taip pat ir kitų nenoriu kontroliuoti. Nesuprantu, kodėl kažkas norėtų kontroliuoti kitą žmogų. Dėl fašizmo: ar labai keista, kad tai nutiko? Aš nemanau, kad dabar žmonės iš esmės kitokie. Tiesiog tada susidėjo aplinkybės, išsigryninusi linija buvo labai žiauri. Iš principo: ar tai prieštarauja žmogaus prigimčiai? Nemanau. Mes galime tokių tendencijų matyti ir šiais laikais.

Perskaičiau labai neblogą knygą „Tuštumos era“. Autorius kalba apie narcisizmą, kuris vyrauja šiandien. Žiūrėjimas į veidrodėlį... Atsimeni pasaką „Snieguolė ir septyni nykštukai“, kai ragana žiūrėdama į veidrodėlį klausia: „Ar aš gražiausia, geriausia“? Ir jis sako: „Tu gražiausia, tu geriausia.“ Tai dabar yra veidrodėlio klausimo era. Ar mes mokame bendrauti? Dabar mes turime labai daug priemonių, kurios padeda bendrauti vienam su kitu, bet mes neprisišaukiame, niekas mūsų negirdi. Pažiūrėk feisbuke. Žmogus ką nors padaro, išsivalo dantis ir nusifotografuoja.

Jeigu ne mano ketveri metai Maskvoje, jeigu nebūčiau perėjusi šitos sistemos ir nebūčiau pajutusi didžiausių pažeminimų, didžiausio skausmo, koks gali būti (arba didžiausios kovos, kai turi kovoti už save), aš niekada nebūčiau tuo, kas esu. Jūs su manim nekalbėtumėte, mes čia nestovėtume. Aš niekada nebūčiau pastačiusi spektaklių, tokių spektaklių. Aš niekada nebūčiau galėjusi pastumti tų sienų, kurias savo gyvenime pastūmiau. Matyt, toje sistemoje manasis „aš“, mano asmenybė išmoko būti maksimaliste ir pasiekti debesis.

Šiandien Ukrainoje vyksta labai sunki kova. Ukrainiečiai kovoja už žmogiškumo pergalę. Už pergalę visa ko, kas mus daro žmonėmis. Už širdies pergalę. Ir kai mes sakome: „Būk žmogus, tu gi turi širdį, negali nejausti“, mes labai tikime, kad tai ir taps pergale. Kai mes kartu jausime ir skausmą, ir džiaugsmą. Ir šiandien noriu palinkėti mums visiems pergalės. Žmogiškosios širdies pergalės.