Kas būtų, jei...

Skaitomiausia lietuvių autorė bibliotekose.

Sakoma, su likimu nepajuokausi, juolab nuo jo nepabėgsi, bet jeigu likimas jums pasiūlytų dar vieną galimybę? Lygiai tokią pačią kaip naujausio bemiegę naktį žadančio Irenos Buivydaitės romano herojėms, pusseserėms Elzei, Lėjai ir Jomantei?  

Juk ne sykį gyvenime su giliu atodūsiu stvėrėtės sau už galvos: „O, jei būčiau žinojusi...“ Juk tikrai susimąstėte, kad kiekvienas jūsų poelgis ar žodis gali nulemti visą grandinę tolimesnių įvykių – ir džiugių, ir skaudžių. Juk graužėtės dėl savo pasirinkimų, šiurkštoko elgesio su mylimu žmogumi, nepagrįstų priekaištų, kaltinimų? Kiek ašarų praliejote, kiek save plakėte, kad pasielgėte kvailai, įskaudinote niekuo dėtą žmogų? Laimė, daug ką galima atitaisyti, atsiprašyti, netgi likti draugais. Tačiau yra ir negrįžtamų dalykų, pakeitusių visą mūsų gyvenimą... Nejaugi niekada nepagalvojote: „Kas būtų, jei...“? Niekada netroškote pro rakto skylutę pamatyti, kaip būtų susiklostęs jūsų gyvenimas, jei anuomet būtumėte pasielgusios kitaip?

Ką knygos herojės pasirinks – dabartinį ar pakeistą gyvenimą? Širdies ar proto balsą? Ar išties KITOJE TIKROVĖJE taps laimingesnė:

Elzė – kukli leidyklos redaktorė, ištekėjusi už milijonieriaus verslininko ir atsiduodama svajonei rašyti;

Lėja – laisvos sielos pasaulio gyventoja, pasprukusi iš savo vestuvių su klausytojų širdis tirpdančiu kipriečiu muzikantu;

Jomantė – įstrigusi meilės trikampyje ir pasirinkusi jai protą aptemdžiusį vyrą? 

Irena Buivydaitė – anglų kalbos dėstytoja, vertėja, tokių skaitytojų pamiltų knygų, kaip „Šimtas baltų mersedesų” „Rožių dvaras“ ir „Mėnesiena ir tu“ autorė. „Kas būtų, jei“ – jau penkioliktoji lietuviškų melodramų karaliene tituluojamos rašytojos knyga. LATGA duomenimis prie jos knygų bibliotekose rikiuojasi ilgiausios eilės.

„Gyvenime tiek daug situacijų, kai viskas susiklosto ne taip kaip tikėjomės, kai vienas mūsų veiksmas keičia visą tolesnę įvykių seką... Mūsų poelgiai, žodžiai, darbai nulemia tiek gerus, tiek blogus tolesnius dalykus. Nerasime žmogaus, kuris niekada nebūtų gailėjęsis savo pasirinkimo vienu ar kitu gyvenimo metu, šiurkštaus elgesio su kitu asmeniu, pavydo ar piktavalių apkalbų padiktuotų žodžių, nepagrįsto kaltinimo. Tada liejamos ašaros, graužia sąžinė, plakame save, kad pasielgėme kvailai, įžeidėme niekuo dėtą žmogų, nors kartais kalti tik mes patys. Laimei, tą galima atitaisyti, atsiprašyti, netgi likti draugais. Tačiau yra ir negrįžtamų dalykų, pakeitusių visą mūsų gyvenimą... Mes nesiliaujame išgyvenę, kaltinę save, galvoję: O kas būtų jei... Trokštame pamatyti kaip filme, kaip susiklostytų gyvenimas, jei tada būtume pasielgę kitaip...“

 (Iš pagrindinės veikėjos Elzės romano)

Irenai rašymas iki šiol yra malonumas. Kai pagauna įkvėpimas, ji pati nepajunta, kaip gula istorijos. „Ypač gerai man rašosi prie jūros – išvykstu savaitei į Nidą. Išeinu pasivaikščioti, atsisėdu ant suoliuko ir rašau į sąsiuvinį. Nueinu į kopas, vėl rašau. Kai baigiu knygą, mane apima panika – ką rašysiu toliau? Gal jau nieko naujo nebesugalvosiu? Tačiau vis dar užgimsta naujos istorijos idėja. Narpliodama herojų likimus, aš pati pabėgu nuo savo kasdienybės, susilieju su išgalvota heroje ir... mano gyvenimas tampa daug įdomesnis. Jei pavyksta įtraukti į išgalvotą pasaulį savo skaitytojus, jei liūdi ir džiaugiasi kartu, trumpam pamiršta tikrus rūpesčius, bėdas, patiki laiminga pabaiga, užvertusios knygą šypsosi, tada aš jaučiuosi laiminga. Juk toks ir buvo mano tikslas.“ 

(zmones.lt, Autorė Irma Laužikaitė)