Romano „Tarp pilkų debesų“ herojės išgyvenimai sugulė į atsiminimų knygą

Apie Ireną Saulutę Valaitytę-Špakauskienę daugybė žmonių sužinojo tuomet, kai rašytoja Rūta Šepetys parašė savo romaną „Tarp pilkų debesų“. Romanas tapo garsus visame pasaulyje, o 92-iejų pagrindinė jo herojė gyvena čia, Lietuvoje. Ji yra bene ilgiausiai mūsų šalyje dirbantis žmogus – dar šią vasarą Lietuvos liaudies buities muziejuje, prie tremtinių jurtos, ji kvietė muziejaus lankytojus į edukacines programas ir pasakojo apie tremtį. Daugelis tų istorijų, skaudūs šeimos prisiminimai nugulė ką tik leidyklos „Alma littera“ išleistoje knygoje „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“.

„Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanotos Irenos Saulutės  Valaitytės-Špakauskienės likimas yra tarsi simbolinė XX amžiaus Lietuvos istorijos iliustracija. Laiminga vaikystė patriotiškoje šeimoje tarpukariu, pragariška kelionė į Arktį su pirmąja sovietinių trėmimų banga, šaltis, badas, mamos ir tėvelio netektis, KGB persekiojimas ir patyčios sovietmečiu, kai grįžo į gimtinę“, - taip šios moters gyvenimą apibūdina knygos sudarytoja, žurnalistė Žilvinė Petrauskaitė.

Vargu, ar Irenos Saulutės gyvenimo dramą knygos gali tiksliai perteikti. „Gal ir neįmanoma aprašyti to, ką patyrėme, - sako moteris. - Juk tai buvo nuolatinis, nepaliaujamas badas. Ne badas, kai valgyti nori, o mirtinas badas, kai broliukai, sesutės, mamytės, bendrakeleiviai krinta tau po kojomis ir miršta. Karo metas, ir tu žinai, kad niekam nerūpi, niekas tau negali padėti. Ir kad iki tavo namų – tūkstančiai kilometrų, nepareisi. Iš centrinio Sibiro gal ir pareitum pėsčias į Lietuvą, – pagaus ar nepagaus, numirsi ar nenumirsi. O iš Arkties nė neišeisi, nes ten milžiniškos upės, milžiniški kalnai, o pirmas sutiktas žmogus gali iš tavęs dokumentų paprašyti. Kai sušaudo, mirtis ateina greitai. O čia – nežinai, kas pirmas iš tavo šeimos mirs. Ir jokių šansų nei sušilti, nei pamatyti tėvynę. Juk nors kūnas, rankos, kojos, nosies galas nušalę, dvasia tu esi visas Lietuvoje, gyveni prisiminimais“.

Į giminaičių vienkiemį šalia Lukšių, kur slapstėsi okupuotos valstybės karininko šeima, užgriuvę ginkluoti rusiškai kalbantys vyrai brutaliai sudraskė keturių žmonių likimus. „Tėvelį įgrūdo į vieną vagoną, mamą su paaugliais vaikais – į kitą. Po daugiau nei mėnesį trukusios kelionės antisanitarinėmis sąlygomis gyvuliniais vagonais ir vargingo slinkimo pėsčiomis Altajaus kalnų keliukais mes pasiekėme buvusį angliakasių miestelį. Mamą ir brolį kasdien varydavo į kalnus kirsti medžių, o mano, trylikametės, užduotis buvo parūpinti malkų ir maisto“, - prisimena tremtį išgyvenusi moteris ir priduria, kad anuomet didžiausia jo svajonė buvo surasti savo dingusį tėvą ir grįžti į Lietuvą. 

Kol mama ir brolis dirbdavo miške, Irena Saulutė rinkdavo sakuotą medieną ir žoliaudavo. Žolės dažnai tapdavo šeimos maistu. „Grįžusi iš kalnų sukraudavau lauželį iš sakingų medžių šakų ir užkaisdavau puodą. Lėkščių neturėjome, valgėme iš skardinių, valgau, o taip šlykštu, rodos, viską išvemsiu. Verkiu, bet nekūkčioju, nenoriu, kad mamytė graudintųsi. Juk ji nieko negali pakeisti, mamytė apsimeta, jog nemato, nei kaip verkiu, nei kaip bandau neišsiduoti“, – dalijasi savo prisiminimais.

Po metų Altajuje Irena Saulutė su mama ir broliu buvo perkelta už poliarinio rato.  „Oficiali priežastis primityvi iki bukumo: kadangi pribaltaiyražmonės, gimę prie Baltijos jūros, žvejoti jie  atseit yra įgudę! Ir nesvarbu, kad tremtinės – garsių tarpukario Lietuvos politikų, karininkų, stambių ūkininkų žmonos – jūrą yra mačiusios nebent per atostogas. O jų vaikai tokie maži, kad žvejoti itin atšiauriomis Arkties sąlygomis netinkami“, - sako Irena Saulutė, kartu su 500 varguolių 1942-aisiais išlaipinta negyvenamoje Tit Arų saloje.

Žiemą jiems tekdavo dirbti po dvylika valandų, vasarą – po keturiolika. Per mėnesį uždirbdavo 9 rublius, o kilogramas duonos ten kainuodavęs 4 rublius ir 60 kapeikų. Vaikai ir suaugusieji pradėjo mirti nuo bado. Į knygą savo patirtis sudėjusi Irena Saulutė pasakoja, kad iš pradžių  lietuviai dar bandė įšalą įveikti – gyvieji kapstė duobeles mirusiesiems laidoti. Gilių neiškasdavo, per žiemą palaidotųjų kaulai išlįsdavo – pašalas išstumdavo, nenurimstantys stiprūs vėjai išpūsdavo.

Savo knygoje Irena Saulutė pirmą kartą viešai pasakoja, kaip jai, tada devyniolikmetei, per laimingą atsitiktinumą pavyko ištrūkti iš tremties ir grįžti į Lietuvą. Tačiau ir čia jos niekas nelaukė, persekiojančią KGB akį ji jautė iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Sovietmečiu kiek pašvelnėjus tremtinių persekiojimui, Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė Kaune baigė Medicinos mokyklą. Pasakoja, kad šiai profesijai ruošėsi nuo vaikystės, tik anuomet norėjo būti ne felčere, o chirurge. Gal tai ir būtų įvykę, jei ne karas, jos ir šeimos gyvenimą pakeitęs kardinaliai.

Prasidėjus Atgimimui, moteris prisijungė prie ekspedicijos į lietuvių tremties vietas Arktyje, rado savo mamos kapą ir pargabeno jos palaikus į gimtinę.