Chistorikės pseudonimas socialiniuose tinkluose slepia rašytoją – pasirodė pirmasis Kristinos Petrauskės istorinis romanas

Chistorikės pseudonimas socialiniuose tinkluose slepia rašytoją – pasirodė pirmasis Kristinos Petrauskės istorinis romanas 

„Lietuvos moterų istorija užpustyta dulkėmis, neįmanoma rasti užtektinai šaltinių, antropologinės medžiagos, kad galėtum rekonstruoti, suprasti, kaip jos iš tiesų gyveno“, – sako Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikė Kristina Petrauskė.

Socialiniuose tinkluose Chistorikės pseudonimu pasirašinėjančios, dešimtis tūkstančių sekėjų subūrusios istorikės romanas „Slanimo raganos“ jau antrą mėnesį nesitraukia iš populiariausių knygų dešimtuko.

Ar knygos populiarumo paslaptis – rašytojos atsargiai brėžiama plonytė linija tarp fikcijos ir tikrovės? O gal šiuolaikiniai skaitytojai nori viską žinoti apie raganas? Jos ir tampa istorinio romano veikėjomis, gyvenančiomis turtingame XVII amžiaus LDK mieste Slanime, Sapiegų giminės valdose.

Viena iš raganų – Vilniaus vaivados Leono Sapiegos valdinė Ona, pravarde Korotka, kita – popo žmona, kaime gerbiama pribuvėja Raina. Daugelis knygos veikėjų iš tiesų gyveno, o sodraus istorinio romano siužetą autorei diktavo XVII amžiaus dienoraščiai, laiškai ir  kelionių aprašymai.

Romano centre – 1630 metai. Slanimo miestietis pareiškia, kad Ona nužiūrėjo jo žmoną, žydas prekeivis dievagojasi buvęs jos prakeiktas. Per tardymą kaltinamoji, vildamasi išsigelbėti, išsitaria žinanti, ką išties derėtų siųsti į laužo liepsnas. Ir nurodo gretimo kaimo popo žmoną, gerbiamą pribuvėją bajorę Rainą. Ji esą užkerėjusi Vilniaus vaivados sūnų Joną Stanislovą Sapiegą – užleidusi jam melancholiją. Ona tikina žinanti, kaip jaunuolį atkerėti, kad šis vėl jaustųsi laimingas ir užsimanytų vesti. Tačiau ar patikės Ona teisėjai? Ar kilmingoji Raina stos prieš raganų teismą?

Lietuvių rašytojų knygų apie kerėjimus, magiją ir raganas nėra daug. Ypač – pagrįstų istoriniais dokumentais ir šaltiniais. Tai pasakose ir padavimuose raganos šoka su velniais, skraido ant šluotų, virsta šarkomis ar užsiaugina sparnus, patepusios tepalu pažastis arba pėdas.

Romano autorė pasakoja, kad kerėtojų bylų Lietuvos archyvuose išlikę vos 271. Nedidelį jų skaičių galima paaiškinti tuo, kad archyvai degė, buvo išplėšti, dalis bylų dingo, be to, kai kurie įvykiai nebuvo aprašyti.

„Įprastai kerėjimu anuomet buvo kaltinami valstiečiai, juos teisdavo Kuopos teismas – kaimo, kelių bendruomenių teismas, kurį sudarė daugiausia valstiečiai, miestelėnai, kartais dalyvaudavo artimiausio dvaro administratoriai. Šios bylos Pilies teismuose neatsidurdavo, taigi, galima manyti, kad kerėjimo bylų būta gerokai daugiau“, – pristatydama knygą pasakojo istorikė K. Petrauskė.

To meto atmosferą iš dienoraščių, dvarų inventorių knygų, kelionių aprašymų autorė rinko po kruopelytę. „Nereikia įsivaizduoti, kad viskas tikrai taip atrodė, – šypsosi. – Savo galvoje sukūriau kino filmą, jį perteikiau skaitytojams, bet nenoriu aiškinti, kad būtent taip gyveno žmonės prieš 390 metų“.

Svarbiausias balsas K. Petrauskės romane, be abejo, atiduotas moterims. Paklausta, ar raganų teismai buvo vienas iš būdų tą balsą nutildyti, su moterimis susidoroti, istorikė priminė, kad kerėjimu buvo kaltinami ir vyrai, ir moterys. Viduramžiais eretikus vyrus degino ant laužų, Naujaisiais laikais moterys buvo skandinamos, kariamos, išvaromos iš žemių, iš jų buvo atimamas luomas. „Istoriniai šaltiniai rodo, kad Lietuvoje kerėjimu buvo apkaltinti 25–27 procentai vyrų, o visos kitos – moterys. Dažniausi kaltinimai – karvė netikėtai užtrūko, veršelis pastipo. Rodos, visai maži, nesvarbūs dalykai, tačiau juos galima priskirti juodajai magijai. Anuomet tikėjimo antgamtinėmis jėgomis buvo daug, prisidėjo įtampos tarp religijų, kai vienas – savas, o kitas – ne. Galima paminėti ir knygą „Raganų kūjis“, kuri skatino raganų persekiojimą, pagal populiarumą ji buvo antra po Biblijos. Ir anuomet raganų tema buvo įdomi, įdomi ji ir dabar“, – teigia istorinio bestselerio autorė. 

Surinkti istorinius duomenis apie tai, kaip gyveno ano meto moterys, nėra paprasta:  „Lietuvos moterų istorija užpustyta dulkėmis, nėra užtektinai šaltinių, antropologinės medžiagos, kad galėtum rekonstruoti, kaip jos iš tiesų gyveno. Epochos, žinoma, skyrėsi, tačiau, tikiu, vertybės išliko tos pačios – jos myli savo vaikus, rūpinasi šeima, kažką atranda, kažką praranda. Tai ir norėjau parodyti savo romane, atskleisti, kokios įstabios asmenybės slepiasi už termino – „sužmona“ . Juk bajoras, kunigaikštis, jei pasirodydavo visuomenėje, pasirodydavo su žmona, jos vardo dažnai niekas ir netardavo. Kai kalbame apie moterų padėtį Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, visada ištraukiame Statuto kortą. Statutas gynė teises, tačiau valstietėms toji teisė negaliojo“.

Pirmieji romano skaitytojai teigia, kad „Slanimo raganose“ moterų balsai – sudabartinti, o pats romanas – modernus, netgi feministinis, iškeliantis praeities neteisybes.

Paklausta apie knygos tęsinį, K. Petrauskė sako neturinti pretenzijų rašyti į stalčių – knygos turi būti skaitomos. „Bus skaitytojų, bus ir tęsinys“, – žada socialiniuose tinkluose apie Lietuvos istorijos peripetijas pasakojanti knygos autorė K. Petrauskė.  

Manto Golubevo nuotrauka iš knygos pristatymo. 

Siūlome paskaityti knygos ištrauką:

Po teisybei, Barkovskis nebuvo bajoras su mediniu kardu, ir jo tėvas toks nebuvo, nors aplinkui nemažai šitokių neva bajorų, kurie patys žemę su savo valstiečiais aria, į mokslus eina kartu su tokiais. Ir ne todėl, kad tėvas neišgalėtų sūnui mokytojo samdyti ar į kolegiją išleisti, o kad reikalo nematė. Barkovskio tėvas Mykolas Barkovskis buvo senų pažiūrų žmogus, naujovės jam nepatiko. Naujovės nieko gero niekada neatnešė, ir lygiuotis, pasak tėvo, dera į garbingus didžiavyrius protėvius, nes jie tai tikri patriotai buvo, visi kaip broliai, motinos Tėvynės ir tėvo karaliaus sūnūs. Esą išsimokslinimą kadaise gaudavo pašaukti kariuomenėn, šliedamiesi prie vyresniųjų arba šiems dvaruose patarnaudami. Vienintelis dalykas, kam pritarė senis Barkovskis, buvo tai, kad privalu raštą pažinti ir skaityti mokėti, bet tik kad niekas neapgautų į dvaro reikalus kišantis. Dera pridurti, kad pats tėvas Barkovskio gal ir nebūtų taip manęs, jei ne antroji jo žmona, Stepono pamotė prancūzė Renata, už savo vyrą daug jaunesnė, ištekinta prieš pačios ir senojo Barkovskio valią, vien tik Sapiegai prašant, mat ji buvo Lietuvos didžiojo etmono Leono Sapiegos antrosios žmonos Halškos Radvilaitės, amžiną jai atilsį, freilina. Prancūzaitė atsidūrė tokioje nepavydėtinoje padėtyje, kad reikėjo skubiai vyrą jai rasti, kitaip pasklidus gandams būtų ne tik sau, bet ir Sapiegoms gėdą užtraukusi.

Renata buvo ne tik prancūziškai skaityti pramokusi, bet ir lenkiškai, tad ėmėsi dvaro ūkio reikalų, tvarkė sąskaitas, mokesčius, žiūrėjo, ką parduoti, ką nuomoti. Kol jai nemielas vyras, tiesa, nuo šalto čionykščio vienuolyno ją išgelbėjęs, nes jei ne šalta santuoka, tai šalta celė būtų iki gyvenimo galo grėsusi, laiką leido karčiamoje, kompanijai pasakodamas savo žygių ir mūšių nuotykius, kai vis kitą Dimitrijų lydėdavo į Maskvą, Renata galvojo apie savo sūnų Renardą, taip įmantriai pavadintą tikrojo, bet neteisėto tėvo garbei, ir apie berniuko ateitį. Juk sūnelis, deja, pats savimi nepasirūpins, nes yra raišas, nebylys ir pusaklis, su didžiule vyndėme ant veido kairėj pusėj, it kokio žvėries kanopa pažymėtas.

Jeigu senasis Barkovskis kada ką ir mylėjo, tai nebent velionę Stepono motiną, trečią Kalėdų ir pirmojo kankinio šventojo Stepono dieną sūnų pagimdžiusią ir tuojau pat pas Dievą iškeliavusią. Nemėgo jis moterų, esą jos kytros ir neviernos, paikos mergiščios. Gal viena kita ydų ir nesugadinta, bet šiaip jau visoms tik svetimšališkos mados ir gandai terūpi. Mėgdžiodamos ponus didikus, išsipaišo veidus kaip kokios keliaujančios aktorės, net bjauru žiūrėti. Jau tos paikos prancūzės...

Vedęs prancūzę Renatą, į jos norą užsiimti ūkiu senasis Barkovskis žiūrėjo atsainiai, netgi pašaipiai, esą tegu toji mergiščia sau žaidžia ekonomę, jeigu taip nori. Jis pats anei su ja, anei su ta maža jos velnio išpera nieko bendra turėti nepageidaująs, nors santuoka šventuoju sakramentu sutvirtinta. Ir koks buvo jo nustebimas, kai metai iš metų dvaro pajamos ėmė augti ir net viršijo Renatos atsineštą ir Barkovskiui Sapiegų išmokėtą kraitį. Šitai suvokęs Barkovskis jau šilčiau į įbruktą žmoną žiūrėti pradėjo. Negi ji tokia gudri vien dėl to, kad moka skaityti ir sužiūrėti, kiek ir ko turi, kur ekonomas ką padėjęs? Sugeba paraginti ekonomą netingėti, sąžiningai viską apskaityti, ir pagėdins, jei sąžinės trūksta. Tos moters visi dvare prisibijojo, žinojo, kad ji – Sapiegų malonėj. O sužiūrėdavo ji viską: kuris nuomos nesumokėjęs, ar mokesčių rinkėjas teisingai dūmus surašė, tikrindavo, kaip jųjų muitininkas renka muitą iš visų prekeivių, jų brasta kertančių Ščiaros upę. Galų gale senasis Barkovskis, pamatęs, kad jo sūnus Steponas, vis per petį pamotei žiūrėdamas, irgi šio to išmoko, ėmė nebeginti sūnaus šalin ir netgi labai nesiginčijo, kai Renata pasiūlė jį, Steponą Barkovskį, tegu ir peraugusį, į bajoraičių mokyklą pasiųsti.

Mokykloje juos mokė skaityti, rašyti, suprasti Šventąjį Raštą bei retorikos, teisės pagrindų. Ir atmintinai cituoti punktą iš senojo lenkiško Magdeburgo teisyno, gulinčio Slanimo rotušėje, to, kurio lapai išplėšti:

„Jeigu ką nors užtiks atliekant reikalą prieš gamtą su gyvuliu ar vyrą su vyru, juos nuteisti mirtimi ir pagal paprotį ugnyje sudeginti be jokios užuojautos, nes tai yra gėdinga ir negarbinga nuodėmė ir turi būti atitinkamai nubausta.“

Šitos eilutės gerbiamiems mokytojams gal ir būtų prasprūdusios pro akis, jeigu ne tas baisingas įvykis – kai Steponas pirmą kartą pamatė gyvą raganą. Pirmą sykį jų paviete tokia baisybė nutiko – ragana užkerėjo du nekaltus miestiečius, meistrą ir pameistrį, kad šie prieš Bažnyčios, apsaugok Viešpatie, valią nusidėtų. Tėvas Barkovskis tyčia atvedė sūnų į miesto aikštę pažiūrėti, kaip tąją raganą iš gretimo kaimo ugnimi apvalę į dausas išsiunčia.

Steponui prieš akis tebestovėjo vaizdas: lauže rėkianti, prie kopėčių pririšta ragana ir marga minia, apsupusi laužą iš visų pusių vos per budelio kalavijo atstumą, nebijanti nei budelio, nei ugnies liežuvių. Dažnas, abejingas raganos kančiai, stovėjo sukryžiavęs rankas, laukdamas, kada galės pats paliudyti, jog raganos siela apsivalė. Niekas neverkė ir neapraudojo nuteistosios, nė viena tyli ašara nenuriedėjo kaip teisiant patį niekingiausią vagį, bet nebuvo ir girtų šūksnių ar paniekinančių eilių.

Tai buvo ne pirmas kartas, kai Steponas matė viešą valdovo teismą, ne pirmas sykis, kai budelis prieš jo, vaiko, akis įvykdė bausmę, tačiau tuokart viskas atrodė kiek kitaip – atmintin įsirėžė mirtina tyla ūžiančio laužo fone, nutilus paskutinei raganos aimanai. Paskui minia subangavo, žmonės ėmė grumdytis, stiebėsi, mynė kits kitam ant kojų ar mėgino prilįst kuo arčiau laužo, norėdami įsitikinti, kad iš kūno, pririšto prie kopėčių, nieko neliko.

Net dabar tai prisiminus nugara pagaugais nuėjo. Norėdamas išmesti iš galvos tas baisenybes, Steponas sutelkė dėmesį į antrą knygą ant Sapiegos stalo, kuri vadinosi „Punktai sakymų Dievo Žodžio iš Evangelijos“. Pirmoji knyga – Magdeburgo teisynas – jam regėjosi ponų, o gal ir tų, kaip ten juos, felesofų reikalas, o antroji knyga, parašyta kažkokio tėvo Konstantino Sirvydo (Barkovskio nuomone, didžio keistuolio), pasirodė visai nesuprantama. Steponas girdėjo, kaip ponas didysis maršalka kažkam sakė, jog toji knyga parašyta žemaičių činčininkų kalba. Tik pamanyk, doras krikščionis, jėzuitas, o kažkodėl sugalvojo baudžiauninkams tikėjimo tiesas paaiškinti.