Marmių autoriai dvyniai Indrė Pavilonytė ir Martynas Pavilonis: „Rūpintis draugyste mums nereikia“

Brolis ir sesuo Indrė Pavilonytė ir Martynas Pavilonis yra ne tik dvyniai. Jie – geriausi draugai ir kolegos, kartu į pasaulį paleidę nuostabius vaikiškų knygų herojus – marmius. Indrė kuria istorijas, Martynas jas piešia, o bendra jų kūryba apsigyvena nuotykių pilnose paveikslėlių knygose.

Pasakotojos ir iliustruotojo duetas gimė 2017-aisiais, kai pasirodė jų knyga „Didžiosios tvoros paslaptis“. Netrukus pas Lietuvos vaikus atkeliavo pirmoji marmių knyga „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“. Sulaukusi didžiulio populiarumo, ši knyga tapo spektakliu, o M. Pavilonis už iliustracijas įvertintas Jungtinės Karalystės „The Cheltenham Illustration Awards“ apdovanojimu.

Metams bėgant „Marmiai“ tapo viena populiariausių ir sėkmingiausių lietuviškų knygų serijų vaikams. Šiandien marmių pasaulyje – devynios knygos. Naujausia – „Marmiai. Myliu tave“.

Visos serijos knygos – bestseleriai, jų tiražai kartojami ne po vieną ir ne po kelis kartus. Iliustruotojai vaikams padovanojo ir daugiau personažų – ne mažiau sėkmingos yra jų kurtos istorijos apie Šikšnosparniuką.

Ar kada galvon jums buvo šovusi mintis apsikeisti vaidmenimis – Martynas parašys istoriją, o Indrė ją iliustruos?

Indrė: Tikiu, kad Martynas galėtų parašyti įdomią trumpą istoriją, nes turi didžiulę, lakią fantaziją. Tik nemanau, kad aš galėčiau ją iliustruoti. Nebent temai tiktų neprofesionalios, kreivos ir šleivos iliustracijos (šypsosi).

Martynas: Esame komanda, kai kartu kuriame knygą, mūsų vaidmenys dažnai ir taip susilieja į vieną bendrą košę. Duete niekada nesijaučiau tik iliustratoriumi, o Indrė – tik rašytoja. Esame lygiaverčiai vieno gimstančio kūrinio tėvai. Kai užstringu su iliustracijomis, Indrė man papaišo eskizą ar idėją, tada aš profesionaliai perpaišau. O kai Indrė įstringa prie teksto, aš galiu padėti jai sukurti istoriją ar prisidėti ją vystant. Pavyzdžiui, kai kūrėme knygą „Marmiai. Kai užgęsta ekranai“, Indrė papasakojo, kad nori sukurti knygą apie ekranų daromą žalą, bet nežinojo, nuo ko pradėti. Pasiūliau idėją ir ji tapo istorija. O kai kūrėme naujausią „Marmių“ knygą „Myliu tave“ Indrė sugalvojo viršelį, man teko jį tik nupaišyti.

Kuriant dviese, turbūt tenka mokytis derybų meno? Ar prisimenate atvejį, kai vieno jūsų sumanymas kitam iš pradžių visai nepatiko?

Indrė: Pradėkime nuo to, kad man teko pasitelkti derybų meną įkalbinėjant Martyną piešti iliustracijas vaikų knygoms. Martynas iliustruodavo suaugusiems skirtus projektus. Kai sugalvojau istoriją vaikams ir pasiūliau ją iliustruoti, jis iš pradžių nenorėjo sutikti, manė, tai prasta mintis! Kai galiausiai įkalbinau, knyga pasirodė ir sulaukė sėkmės, jau ne tik aš, bet ir Martynas suprato, kad netikėtas mano sumanymas kurti knygas vaikams, yra vienas geriausių mūsų gyvenime.

Martynas: Kadangi esame dvyniai ir šiame pasaulyje kartu nuo gimimo, derybų menas visame kame mums toks įprastas ir natūralus, kad aš jau nebepastebiu ir nebesureikšminu. Pamenu, kad man iš pradžių nepatiko Indrės idėja pirmojoje „Marmių“ knygoje „Olis ir dažų kibirėlis“ vieną marmį padaryti geltonu. Marmiai būna tik juodi, tas vienas geltonas gadino mano sukurtą estetiką. Bet istorija buvo tokia gera, ypatinga, svarbi, paliečianti kitoniškumo, savęs ir kitokių priėmimą, kad negalėjau prieštarauti. Geltonasis marmis tapo labai svarbia knygos dalimi.

Kaip judu suprantate, kad gimsta nauja istorija, galinti tapti knyga?

Martynas: Idėjų istorijoms turime šimtus, bet kai prie vienos iš tų idėjų grįžtame ir grįžtame pakalbėti, pamąstyti, suprantame – bus nauja knyga.

Indrė: Mintis stukteli, supranti, kad jos nebepaleisi. Ji galvoje pradeda augti, kerotis, kol galiausiai tampa viena didele, sklandžia istorija.

Aš stebėtoja. Mėgstu stebėti skubančius arba ne praeivius, įdėti žodžius į jų lūpas. Mėgstu stebėti trupinio nepasidalinančius balandžius ant šaligatvio ar kreivą medį, kuris, atrodo, šakomis glosto šalia stovintį suoliuką. Man patinka žiūrėti į šviesas languose ir įsivaizduoti gyvenimus, kurie verda ten vakariene kvepiančiose virtuvėse ar po dienos darbų visus suburiančioje svetainėje. Man patinka nugirsti svetimus pokalbius ir patinka, kai žmonės patys pasidalina savo patirtimis. Minčių naujoms istorijoms randu visur, geriausias tuoj pat užsirašau į telefono užrašinę ir kada nors vėliau grįžtu prie jų. Jau visai nemažai tų mažyčių, atsitiktinių minčių tapo knygomis.

Ar gali taip būti, kad jūsų istorijos atspindi pačių asmenines būsenas?

Indrė: Dažnai – labai atspindi. Nes nors daug istorijų įkvėpė tai, ką kažkur pamačiau, dar daugiau jų gimė iš asmeninės patirties.

Devintojoje „Marmių“ knygoje „Myliu tave“ Aga laukia šeimos pagausėjimo. Ji išgyvena įvairius jausmus – ir smalsumą, ir pavydą, ir pyktį. Užaugote dviese, niekada to nepatyrėte, kodėl jums prireikė tokios istorijos?

Indrė: Šią istoriją įkvėpė mano, dviejų berniukų mamos, patirtis. Kai sužinojau, kad laukiuosi antro sūnelio, pirmagimiui Vincentui buvo vos pusantrų metų, jis gyveno labai gerą šeimos vienturtėlio, numylėtinio gyvenimą. Tuo metu jam tikrai dar vieno šeimos nario netrūko. Priešingai, atkeliavus broliui, mačiau, jaučiau, kad jis išgyvena pokyčius, nesupranta, kodėl reikia nusiimti vienintelio vaiko šeimoje karūną. Kai su broliu grįžome iš gimdymo namų, iš pradžių smalsiai apžiūrėjęs naujoką, Vincentas paprašė jį išnešti lauk! Kaip mama, labai jaudinausi dėl abiejų: norėjau, kad ir Vincentas žinotų, jog iš tiesų niekas nepasikeitė – meilė jam tokia pati stipri, ir mažyliui Bernardui duoti tiek dėmesio ir laiko, kiek jo turėjo Vincentas. Tokių šeimos pokyčių metu visi – ir vaikai, ir tėvai – patiria įvairių jausmų. Ir visiems reikia išmokti daug naujo. Bet daugiausiai darbo, aišku, tėvams. Todėl pati būčiau labai norėjusi turėti tokią knygą po ranka, kad vaikui galėčiau paprastai, pasitelkusi įdomią istoriją, papasakoti, kad tai, kas pas mus vyksta, patiria daug kas. Ir kad pokyčiai išties yra džiugūs, o vėliau bus tik smagiau. Mano vaikai, keturmetis ir dvimetis, šiandien jau yra puikiausi draugai ir suokalbininkai. Vincentas net nebeatsimena laikų, kai nebuvo brolio. Taigi, anuomet tokios knygos neradusi, parašiau ją pati.

Kaip pavyksta atrasti vaikui suprantamą kalbą? Ar patys visada manėte, kad liūdesys ir nerimas yra natūrali būsena?

Indrė: Manau, tam padeda ir tai, kad patys taip niekada iki galo ir neužaugome. Netapome labai rimtais suaugusiais, kurie skirstytų, kas vaikiška, o kas ne. Man vaikai nėra kita rūšis – jie žmonės. Turintys mažiau patirties, bet tokie patys žmonės, kaip ir suaugusieji. Su tais pačiais jausmais ir klausimais, tik, stokodami patirties, atsakymų kol kas žino mažiau. Todėl labai gera, tuos atsakymus padėti jiems rasti.

Knygoje „Marmiai. Kai užgęsta ekranai“ Tulis iš naujo atranda pasaulį už televizoriaus ekrano. Pastaruoju metu daug kalbama apie ekranus ir priklausomybes. Koks jūsų santykis su technologijomis?

Indrė: Man labai patinka technologijos buityje, bet noriu, kad jų būtų kuo mažiau laisvalaikyje. Kaip gera ant suoliuko parke skaityti knygą, tikras poilsis! Bet būsiu atvira, dažniau ranka tiesiasi prie telefono. Pati dar turiu gerokai su savimi padirbėti. Bet džiaugiuosi, kad pavyko nubrėžti aiškias ribas vaikams. Mūsų namuose ekranai nėra visiški tabu, bet turime aiškias taisykles, ir dabar jau pats vaikas, pažiūrėjęs vieną filmuką, išjungia televizorių ir eina žaisti.

Martynas: Neturiu priklausomybės šitiems reikalams. Kadangi esu intravertas realiame gyvenime, toks esu ir virtualioje realybėje. Nepamatysite manęs socialiniuose tinkluose besidalinančiu savo gyvenimu ar stebinčio kitus. Naudoju socialinius tinklus tik darbiniais reikalais. Bet nevaidinsiu, kad prie ekranų nepraleidžiu daug laiko – visi darbai vyksta kompiuteryje, o vakare mėgstu žiūrėti serialus ir filmus, tad bendras valandų skaičius, kurį praleidžiu spoksodamas į ekraną, susidarytų turbūt nesveikas.

„Šikšnosparniuko atostogose“ kalbate apie tai, kaip svarbu turėti draugą. Kaip jūs puoselėjate draugystę? Kuo ji skiriasi nuo brolystės?

Indrė: Man sunku atsakyti į šį klausimą, nes brolis yra ir geriausias mano draugas. Ypač tai supratau, kai atsiskyrėme. Kaip ir bet kurioje kitoje draugystėje – svarbiausia puoselėti santykį. Būti draugais yra nuostabu. Būti šeima – broliu ir sese, labai labai šaunu. Bet būti broliu ir sese geriausiais draugais – yra išvis nenusakomas, ypatingas jausmas. Žinau, ne visi jį patiria, todėl labai branginu, esu dėkinga.

Martynas: Esu pats blogiausias draugas iš visų. Net mylimiausi draugai mane pamatys ar išgirs rečiau nei griaustinį danguje. Su brolyste kitaip – Indrė man ir draugas, ir sesė, ir kolega, tiesiog neatsiejama gyvenimo dalis. Gal kad esame dvyniai, rūpintis draugyste mums nereikia, užtenka egzistuoti.

„Šikšnosparniuko gimtadienyje“ veikėjas taip saugo dovanas, kad jų net neišpakuoja. Ar ir suaugusieji kartais per ilgai taupo džiaugsmą geresnei progai?

Martynas: Šios knygos žinutė – gyventi čia ir dabar. Ne praeityje, ne ateityje, o dabar. Skamba paprastai ir suprantamai, bet retam kuriam pavyksta. Verta priminti ir dideliam, ir mažam.

Indrė: Manau, suaugusieji labiausiai ir taupo džiaugsmą geresnei progai. Vaikai labiau moka džiaugtis šia akimirka. Bet juos augina tie suaugusieji, tai, žiūrėk, jau penkiametis, gavęs saldainį, kiša į kišenę – suvalgys vėliau, o vėliau saldainis ištyžta, kišenė sulimpa. Šia istorija tiesiog norėjau visiems, net ir sau, priminti, kad gerais dalykais reikia mėgautis dabar – dabar apsikabinti, dabar pasakyti gražų žodį, dabar susitikti, dabar leistis į nuotykį, nes vėliau gali ir nebūti.

Ar šiandien, praėjus keleriems metams nuo pirmosios marmių knygos, jų istoriją rašytumėte ar iliustruotumėte kitaip?

Indrė: Man dažniau būna atvirkščiai. Tuoj bus dešimt metų, kai rašau knygas, pirmąsias jau seniai buvau paėmusi į rankas. Bet dabar jas pradėjau skaityti savo vaikams, – koks džiaugsmas, jie patys prašo mano knygų. Skaitydama senas istorijas, kartais negaliu patikėti, kad aš jas parašiau. Tokios geros mintys, taip sumaniai! Dabar turbūt taip negalėčiau – kartais pamanau. Bet tada parašau naują ir po kelių mėnesių pertraukos ją skaitant šviežiai, vėl taip pat galvoju (juokiasi).

Martynas: Per daug metų patobulėjo mano technika, kai vartau pirmąsias knygas, atrodo, daug ką norėčiau tobulinti. Bet ir tuo pačiu nenorėčiau nieko keisti, žiūrėdamas tas iliustracijas, jaučiu jų dvasią. Vadinasi, viskas gerai.

Martynai, nuo ko prasideda jūsų vizualusis knygos pasaulis. Ar jums būtina perskaityti tekstą, ar užtenka Indrės pasakojimų?

Martynas: Vizualiam knygos pasauliui prasidėti užtenka Indrės pasakojimų, užtenka net ir vienos minties. Bet kai paišau, kai žinau, kad knygą leisime ir reikia apmąstyti techninius sprendimus, noriu turėti pilną tekstą.

Indre, ar Martyno iliustracijos kada nors pakeitė jūsų parašytą tekstą arba padėjo pamatyti istoriją kitu kampu?

Indrė: Martyno iliustracijos visada prideda papildomą, svajingą sluoksnį mano istorijomis. Kadangi rašau pirmiau nei jis iliustruoja, tai jau Martynui tenka prisitaikyti prie to, ką parašiau, bet piešiniais jis tarsi papildo mano tekstą, suteikia jam daugiau reikšmių. Bet yra buvę, kad Martyno iliustracija įkvėpė naujai istorijai.

Jūsų knygos išverstos į kitas kalbas, o Martyno iliustracijos sulaukė tarptautinio įvertinimo. Kas, jūsų manymu, šiose istorijose suprantama vaikams visame pasaulyje, o kas išlieka labai lietuviška?

Indrė: Man atrodo, kad temos, kurias paliečiame savo knygose, universalios. Nes vaikai visur yra vaikai. Tai mes, suaugusieji, pradedame rūšiuoti vieni kitus pagal kilmę, rasę, įsitikinimus ir panašiai. O vaikai ir Lietuvoje, ir Naujojoje Zelandijoje, ir Argentinoje, ir visur kitur – nori draugauti, nori būti mylimi ir vertinami, nori nieko nebijoti. Gal lietuviškiausia tai, kad mūsų knygose labai daug gamtos – girių, ežerų, slėnių. Ne visur tą rasi. Bet tai, kas tose giriose vyksta – atpažįstama vaikams bet kuriame pasaulio kampelyje.

Martynas: Aš galvoju, kad visi vaikai, visi žmonės iš visų pasaulio kampelių esame vienodi. Ypač vaikai, kol suaugusieji neprimeta savų įsitikinimų ir tiesų. Skiriasi mūsų kultūros, religijos, bet mūsų visų dvasia yra viena. O kas išlieka labai lietuviška, tai mes – Indrė ir Martynas, esame užaugę Lietuvos vaikai.

„Marmiai“ iš knygų persikėlė ir į teatro sceną. Koks jausmas pamatyti savo sukurtus personažus gyvenančius kitų kūrėjų vaizduotėje?

Indrė: Kai pirmą kartą pamačiau marmius teatro scenoje ir išgirdau savo parašytus žodžius aktoriaus lūpose, prisipažinsiu, džiaugiausi, kad salėje buvo tamsu, nes susigraudinau. Labai ypatingas jausmas! Tarsi vaikus paleidus į pasaulį – tavo, bet jau gyvena savo gyvenimą, o tu tik stebi iš šono ir linki, kad jų kelias būtų įdomus ir sėkmingas.

Martynas: Kai pirmą kartą žiūrėjau mūsų spektaklį, akyse kaupėsi ašaros, kažkaip susijaudinau. Nemoku apibūdinti šito jausmo, buvo labai keista ir malonu. Ir dabar aš to spektaklio negaliu žiūrėti visiškai ramiai, gal kai matau gyvus žmones salėje stebinčius mūsų sukurtus personažus ir istoriją įsijungia kažkokia kita energija. Kūno reakcija į aplinką tampa kitokia.