Laikrodžių sukimas patinka ne visiems arba Illarion Pavliuk „Matau, jus domina tamsa“

Atėjus kasmetiniam laikrodžių sukimui pastebime, kaip jau kuris laikas ilgėja vakarai. Įsivaizduokite išeinate pavedžioti šunį. Dar tik kokia aštuoniolikta valanda įpusėjo, o dangus tamsus kaip naktį. Atsidūstate dėl praskriejusios vasaros ir užsigalvojate apie kitą dieną, kokie laukia darbai, gal planuojate veiklas po jų, ką valgysite, rengsitės. Žodžiu, užsimąstote. Galbūt net dabar skaitant mintyse švystelėjo mintis apie artėjančią dieną. Gerai, nevykite jos šalin, leiskite sau kuo geriau pajusti, kaip mintys slysta tolyn nuo konkretaus veiksmo. Skaitydami toliau, nepaleiskite šios būsenos. Taigi vaikščiojate netoli namų, nebūtinai parke, bet jis irgi tinka. Jus supa medžiai, piko valandos pasibaigė, tik retkarčiais pravažiuoja pavieniai automobiliai. Dienos triukšmas išblėso, pro jus nebėga vaikų pulkai, neskuba kažinkuo užsiėmę pėstieji. Ausines palikote namie, tad ausų būgneliai gali pailsėti tiek nuo malonaus džiazo srautų, tiek ir nuo šokti kviečiančių pop muzikos hitų. Vis dar galvojate apie rytojų? Puiku, taip ir toliau. Taigi, einate sau, mintys lengvai pabėgę kažkur vos vos toliau nei jūs, ir pastebite, kad kažkoks šiurpuliukas nugara nubėga. Apsirengėte gal per lengvai, bet kaip nors, dar apsuksite ratelį ir grįšite namo. O gal čia ne šaltis? Mintyse planus išstumia nepageidaujama mintis, kad kažkas eina šalia. Vos sulėtinate žingsnį, dar neatsisukate, gal praeis pro šalį. Galiausia neiškentę, atsisukate. Esate vieni. Tiek to, metas namo. Bet tas keistas jausmas lydi. Atrodo visą kelią kažkas ėjo greta. Spragtelėjus durų užraktui atsikvepiate. Pasidarote arbatos, metas pailsėti.

Nejauka yra itin populiarus motyvas siaubo žanre, apie šį reiškinį rašė ir Zigmundas Froidas, savo veikale jį apibūdinęs, kaip kažką, kas anksčiau buvo pažįstama, bet grįžo tokia forma, kuri yra pakitusi ir kelia baimę. O Markas Windsoras, ją apibūdina kaip  „nerimastingą neužtikrintumą realumu, kurį sukelia kažkas, kas atrodo neįmanoma“. Skamba pažįstamai? Galbūt net galite prisiminti kūrinį, filmą ar konkrečią akimirką, kada išgyvenote tai. Kažkas panašaus į tą keistą jausmą, kada tampa sunku suprasti, ar sapnuojame, ar iš tikro dalyvaujame veiksme. Kad ir koks nemalonus yra šis buvimas neapibrėžtume, turiu prisipažinti, jis intriguoja. Keistumas atstumia, gali kelti baimę, nerimą, bet tuo pat metu skatina mintį, kad yra kažkas, ko dar nesupratome. Ir štai tas kažkas ir skatina atsisukti einant gatve, pajutus, kad kažkas netoliese. Jei nejauka yra nuo buvimo žmogumi neatskiriama emocija, tokia pat laikytina ir tas užtikrintumas, kad reikia išsiaiškinti, kas vyksta. Kartais, ši paskata motyvuojama ir kitais aspektais – teisybės paieška, ar pareigos vykdymu. Būtent paskutinieji ir privertė Illariono Pavliuko romano „Matau, jus domina tamsa” pagrindinį veikėją Andrijų Haisterį imtis bylos, kuri vers jį kvestionuoti ne tik savo paties mintis, bet ir viską, kas vyksta aplinkui.

Šioje knygoje pasakojama istorija apie detektyvo darbą, atitekusį Andrijui – mažame Buskiv Sado miestelyje dingsta mergaitė, o dėl vis dažnesnių žmogžudysčių kyla įtarimas, kad tarp miestelėnų siautėja serijinis žudikas. Maniako paieškoms iš Kijevo atsiunčiamas Andrijus netrukus supranta, jog yra vienintelis, siekiantis rasti tiesą. Maža to, jau nuo pat siuntimo imtis šios bylos išvakarių, vyrą persekioja vaizdiniai, kurie neleidžia atsikvėpti ir darbe pabėgti nuo asmeninių sunkumų.

„Matau, jus domina tamsa” žavi savo kompleksiškumu, kurį galima atrasti ir nenoromis. Paprasčiausias to pavyzdys gali būti stilius, kuriuo jis parašytas. Autoriui pavyksta užfiksuoti subtilius, tarytum mikroskopu sekamus veikėjų judesius ir tuo pat metu skaitytojui piešia bendrą paveikslą, pateikdamas veiksmą, kurio net veikėjai gali nepastebėti:

„Užvožęs dangtelį, Andrijus gerokai papurtė žiebtuvėlį, tikėdamasis pamaitinti dagtį degalų likučiais, ir vėl jį pakėlė. „Bombos dagtis tikrai buvo ilgesnė...“ – paniuro Andrijus, bet ši mintis tuoj pat pasiklydo svaigių vaizdų sūkuryje. Andrijus krestelėjo galvą ir atvožė dangtelį.

Melodingas klakt ištirpo artėjančios sirenos kaukime, nes į siaurą vingiuotą skersgatvį įsuko žiburėliais mirksintis didžiulės ugniagesių autocisternos priekis. Sireną dabar galėjai ne tik girdėti, bet ir jausti oda. Tačiau Andrijus to nepastebėjo, nes visas jo „aš“ dabar buvo susitelkęs į nykštį, kuris rėmėsi

į skiltuvo ratuką. Spragt! Tankus žiežirbų spiečius purptelėjo nuo suodino titnago, o dagtis, išgąstingai kvėptelėjusi, vis dėl to įsidegė.

Andrijus, akivaizdu, buvo pernelyg įsitraukęs į šią užduotį, ir tik dabar jo apsvaigusios smegenys užleido vietą kitkam. Nes tą akimirką, kai mintyse ištarė „taip!“, o oranžinė liepsna pakuteno virš jos pakibusios cigaretės galiuką, kažkur jo viršugalvyje tarsi įlūžo stora ledo pluta, ir Andrijų užgriuvo kurtinantis gaisrinės kaukimas. Jis smogė net ne į ausis, o gerokai giliau – į nugaros smegenis, pilvą, kojų pirštų galiukus, ir Andrijus pašoko kaip nutvilkytas, staiga suvokęs, kad stovi ant siauručio šaligatvio be bortelio krašto; kad jo gatvės pusėje nėra nė vieno pastatyto automobilio, o milžiniškos gaisrinės mašinos korpusas užėmė visą skersgatvį. Ir kad būtent čia, prie įėjimo į „Miražą“, gatvė daro lankstą, todėl vairuotojas privalo labai pasistengti, kad neužvažiuotų ant tos vietos, kur laisvai samdomas policijos ekspertas ir perspektyvus kriminalinis psichologas Andrijus Haisteris prisidegė mėtinę cigaretę. “

Ši ištrauka žavinga ne tik minėtu žiūros būdu, bet ir tuo, kaip autorius žaidžia su garsu ir suvokimu – protagonistas, iš pradžių yra pradžiuginamas maloniu klaktelėjimu, jo triūsas pagaliau baigėsi, bet kita akimirka netapo euforiška, nes kaip tik ugnelei pasirodžius, jis išgirdo sirenos kaukimą ir suvokė ne tik apie artėjantį automobilį, skubantį gelbėti į pavojų pakliuvusiuosius, bet ir tai, kad pats yra pavojuje. Nepaisant to, kad skaitytojas, kitaip nei Andrijus, žinojo apie ugniagesių automobilį, šioje scenoje įamžintas veikėjo išgąstis ir panika persiduoda skaitant, nes neišvengiamo pavojaus akistatoje įsižiebia ne tik samdomo policijos eksperto žiebtuvėlis, bet ir mūsų instinktyvus troškimas jį apsaugoti.

O jei jus domina ne tik gėrėtis puikaus rašymo pavyzdžiais, bet galbūt ir tamsa, sveikinu, šiame romane toks smalsumas bus patenkintas su kaupu. Illarionas Pavliukas savo detektyvui paspendžia dvigubas pinkles – jam tenka išsiaiškinti, kas yra tasai maniakas, atsakingas už mirusiuosius ir pagrobęs niekuo dėtą mergaitę, ir nepasiduoti tamsai. Tamsa knygoje nėra vienas veikėjas, ar jų grupė, ne. Tik išduosiu, kad situacija daug blogesnė nei spėjate. Šioje istorijoje klaidu ir, kaip būdinga geriausiems kriminaliniams trileriams, neapleidžia įtampa, kuri kelia adrenaliną ir verčia versti puslapius pirmyn. O jeigu domina ne tik rašytojo stilius ar kūrinio turinys, galite rasti dar daugiau. Ant lėkštutės nieko pateikti nenoriu, bet mielai užvesiu ant kelio – kai skaitysite, pagalvokite kartais apie Dantę. Ir apie Alisą, su visa jos stebuklų šalimi. Galbūt šie literatūros deimančiukai atskleis gilesnius tamsos klodus. O gal net sudomins ir jus?

Illariono Pavliuko romanas „Matau, jus domina tamsa” skaitytoją nubloškia į šaltą, tamsų ir karštligišką sapną, iš kurio pabusti bando pagrindinis veikėjas Andrijus. Jam pavesta užduotis siekia atstatyti teisingumą, tačiau Buskiv Sado mieste teisingumo sąvoka kitokia nei esame įpratę. Šis Ukrainoje didelės sėkmės susilaukęs romanas žiebia audringas diskusijas internetiniuose forumuose ir yra užsitikrinęs gerą vardą tarp literatūros kritikų – jis pateko į BBC News Ukraine sudarytą „BBC metų knyga 2020“ trumpąjį sąrašą, o 2023 m. tapo vienu perkamiausių romanų Ukrainoje.

Šaltiniai:
Sigmund Freud, „Nejauka“, vertė Antanas Gailius, XX amžiaus literatūros teorijos, I dalis, parengė Aušra Jurgutienė, Vilnius: LLTI, 2011, p. 347–372.
„[A]n anxious uncertainty about what is real caused by an apparent impossibility.“ Mark Windsor, „What is the Uncanny“, British Journal of Aesthetics, 2019, Vol. 59, No. 1, p. 60.