Gediminaičių dinastijos vingius išnarstęs kultūros istorikas Eimantas Gudas: „Visuomenė išalkusi neideologizuotos istorijos“

Eimantas Gudas. Nuotr. Mantės Eleluetos.

Kultūros istoriko Eimanto Gudo ir žurnalistės Žilvinės Petrauskaitės tandemui, rodos, lemta kurti bestselerius. „Neturiu nei noro, nei pašaukimo rašyti pažintines knygas, nes jose nėra fikcijos, mėgstu rašyti tiesą apie realybę. Ar bent jau pateikti tokias interpretacijas apie praeitį, kurios būtų kuo arčiau tiesos“, – sako dabar jau dviejų bestselerių – „Mėlynas kraujas“ ir „Gedimino kraujas. Lietuvos valdovų Gediminaičių dinastija. 112 vyrų ir moterų likimai“ – autorius.

Naujoji istoriko knyga „Gedimino kraujas“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, pasakoja ne tik apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą, bet ir apie visą jo dinastiją, fiksuojama daugiau nei šimto jo giminaičių likimai. „Man buvo svarbu papasakoti apie mažiau žinomus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sūnus, ypač apie užmirštas dukteris, suaktualinti valdovų palikuonis, atskleisti jų biografijas, nupiešti psichologinius portretus, jų siekius, išsipildžiusias ir neišsipildžiusias svajones, džiaugsmus ir nusivylimus“, – apie naująją savo knygą pasakoja kultūros istorikas.

Butigeidis, Butvydas, Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Jogaila, Kęstutis, Vytautas, Švitrigaila, Žygimantas Kęstutaitis, Kazimieras Jogailaitis, Aleksandras Jogailaitis, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas. Daugelis pasakys – tai Lietuvos valdovai Gediminaičiai. Tačiau įdomūs ne tik jie, įdomu, kas buvo jų žmonos, kaip susiklostė dukterų ir Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais netapusių jų sūnų likimai, – ši plati giminė Lietuvą valdė beveik 300 metų.

Apie knygą su kultūros istoriku E. Gudu kalbasi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Eimantai, ar turite paaiškinimą, kodėl istorinės knygos pastaruoju metu tokios populiarios? Vos pasirodžiusi jūsų knyga apie Gediminaičių dinastiją iškart tapo viena perkamiausių knygų. Bestseleris buvo ir jūsų „Mėlynas kraujas“.

– Tikrai džiaugiuosi, kad susidomėjimas istorija tarp Lietuvos skaitytojų didėja. Išties, tik po 1990 metų, kai artėjo nepriklausomybė, atsirado galimybė istoriją pateikti bent pakenčiamai objektyviai. Iki tol ji dažniausiai buvo režimų tarnaitė – carinės Rusijos, Antano Smetonos ar sovietinio režimo. Lengva pastebėti – visuomenė išalkusi nuoširdžios, neideologizuotos istorinės literatūros. Tikra istorija susidomėjimas auga drauge su vis didėjančiu lietuvių pilietiškumu, kritiniu piliečių mąstymu. Sudėtingus, dažnai sausus istorijos mokslininkų tekstus sunku skaityti, todėl, norėdami sužinoti šalies istoriją, žmonės renkasi ne akademinius leidinius, o mokslo populiarinimo knygas. Mano knygos paprastai parašytos, matyt, todėl perkamos ir plačiai skaitomos.

– Po „Mėlyno kraujo“ daugelis tikėjosi knygos apie Tiškevičių giminę. Kodėl Gediminaičiai?

– Nežinau, kodėl tikimasi mano knygos apie grafų Tiškevičių giminę jau dabar. Tikra tiesa, rašau apie Tiškevičius disertaciją, jos pagrindu planuoju ir knygą, bet tai turėtų įvykti po kelerių metų, kai disertacija bus baigta. Svarbu pastebėti, kad tai bus mokslinė, akademinė, elitologinė monografija, visiškai nepanaši į dvi mano jau parašytas mokslo populiarinimo knygas.

Knygą apie Gediminaičius užsakė leidykla „Alma littera“. Leidėjai numanė, kad tokios knygos visuomenei reikia, kad trūksta leidinio, kuriame dinastija būtų aprašyta. Ir svarbiausia – aprašyta kiekvienam suprantama kalba. Užtrukome metus – tiek laiko praėjo po to, kai išleidome mano pirmąją knygą „Mėlynas kraujas“, pasakojančią apie penkias įtakingiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gimines, buvusias neatsiejama Europos elito dalimi.

– Šiandien gana sunku įsivaizduoti, kad Gediminaičiai buvo viena didžiausių ir svarbiausių Europos dinastijų. Kas buvo žmogus, šią dinastiją pradėjęs ir sustiprinęs?

– O man sunku įsivaizduoti, kodėl kažkam sunku įsivaizduoti, kad Gediminaičiai ir jų atšaka Jogailaičiai buvo viena didžiausių ir svarbiausių Europos dinastijų. Nejau lietuvių požiūris į istoriją yra toks persmelktas kuklumo, o gal netgi nevisavertiškumo jausmo? Vytauto laikais krikščioniškoje Europoje su Gediminaičių valdomomis teritorijomis dydžiu galėjo lygintis nebent Šventoji Romos Imperija. O Aleksandro Jogailaičio epochoje, XV–XVI amžių sandūroje, mūsų dinastija valdė ne tik didžiulę Lietuvą, stiprią Lenkiją, bet ir Čekijos bei Vengrijos karalystes, o per Kroatiją jos valdos siekė iki Adrijos jūros. Taigi tai, kad mūsų dinastija valdė žemes tarp Baltijos ir Juodosios jūros, yra tik dalis tiesos.

Vieną kurį Gediminaitį, pradėjusį ir sustiprinusį dinastiją, išskirti būtų sunku. Pirmasis Gediminaičių dinastijai priklausęs valdovas buvo Butigeidis, nors visa dinastija pavadinta ne jo, o Gedimino vardu. Labai stipri Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo Algirdo laikais, o didžiausia pagal teritoriją – Vytauto Didžiojo laikais.

– Kaip apibūdintumėte tuos 300 metų, kai Lietuvą valdė Gediminaičių dinastija? Kokie jie buvo Lietuvai, ką mes su Gediminaičiais atradome ir ką praradome?

– Tai buvo Lietuvos kilimo, augimo, virtimo civilizuota, europietiška, krikščioniška valstybe laikotarpis. Lietuvos nueitas kelias neabejotinai yra vertas dėmesio ir pagarbos. Nuo beveik necivilizuoto krašto, jei kalbėsime apie etninę Lietuvą, virtome valstybe ir tauta, turinčia pilių, miestų, dvarų, bažnyčių, tiltų, mokyklų, raštą, monumentaliąją architektūrą ir dar daug visko. Ką praradome? Praradome savitą tikėjimą – pagonybę. Tik aš jai sentimentų nejaučiu, džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad Gediminaičių dinastijos laikais įžengėme į katalikišką Europos civilizaciją.

– Knygoje nemažai dėmesio skyrėte ir dinastijos moterims, kurios anuomet dažniausiai atsidurdavo vyrų šešėlyje. Kaip jas apibendrintumėte?

– Tai daugiausia buvo labai ramios, padorios, pamaldžios, kilnios, labdara užsiimančios, muziką ir šokius mėgstančios, lengvai gimdančios, knygas vertinančios moterys. Mūsų kunigaikštytės, galime jas vadinti ir princesėmis, nutekėjusios, pavyzdžiui, į Vokietiją, dažniausiai likdavo be žado, pamačiusios žemą moralinę šio krašto kultūrą. Mūsų didžiosios kunigaikštienės pasižymėjo dideliu patriotizmu, netgi užsienio princesės, atitekėjusios į Lietuvą, lengvai priimdavo naują, Lietuvai įprastą gyvenimo būdą, pamildavo naująją tėvynę.

– Išsilavinusios, protingos Lietuvos kunigaikštytės buvo tikras turtas kitų šalių valdovams. Kokius to meto sandorius, turėjusius įtakos Lietuvos istorijai, išskirtumėte.

– Galėčiau išskirti Gedimino dukrą Aldoną, kuri tapo pirmąja užsienio šalies – Lenkijos – lietuve karaliene. Aldonos ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos sūnaus Kazimiero, vėliau tapusio karaliumi Kazimieru III, santuoka suvienijo Lietuvą ir Lenkiją prieš kryžiuočius – Vokiečių ordiną. Iš tikrųjų beveik kiekviena santuoka būdavo tam tikras sandoris, kunigaikštytės iš Lietuvos nutekėdavo į Lenkiją, Rusią, Moldovą, Vokietiją, Švediją ir kitas šalis.

– Gediminaičiai į Lietuvą atnešė kultūrą ir tradicijas, ar šiandien tos kultūros ženklų mes vis dar turime?

– Yra išlikę pilių ir bažnyčių, bet tai – tik paviršius. Giluminė, ypač nematerialioji, kultūra, neabejotinai, pakito, o ryšys tarp mūsų monarchijos ir šiandienės lietuvių tautos yra nutrūkęs. Nuo XIV amžiaus pabaigos–XV amžiaus vidurio Gediminaičių valdovai vis rečiau reziduodavo Lietuvoje, o nuo 1655 metų mūsų valdovų dvaras beveik visiškai išsikraustė iš Vilniaus ir apskritai etninės Lietuvos teritorijos. Tad mes labai skiriamės nuo tautų, kurios savuosius monarchus šalia turėjo iki 1918, 1945 ar 1974 metų, o kai kurie ir dabar tebeturi. Daugybę saitų su Gediminaičiais, ypač jų kultūra, nutraukė XIX–XX amžių sandūroje išplitusi antilenkiškumo banga. XV–XVI amžiaus Lietuvos aukštoji, valdoviškoji kultūra daugelio akyse tapo svetima ir buvo nurašyta.

– Ar kur nors pasaulyje vis dar esama dinastijos palikuonių?

– Moteriškosios dinastijos linijos palikuonių pasaulyje yra šimtai, jei ne tūkstančiai. Daugiausia tai – buvusių ir šiandienių Europos monarchų dinastijų nariai. Net Vytauto Didžiojo palikuonių moteriškąją liniją tebeturime, daugiausia jie gyvena Lenkijoje, tarp jų – ir grafai Chodkevičiai, ir kunigaikščiai Liubomirskiai. Bet ne tik palikuonis reikėtų išryškinti, – pačių Gediminaičių pasaulyje tebėra. Jie gyvena Lenkijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Rusijoje ir kitur. Tai kunigaikščių Čartoriskių, Sanguškų, Trubeckojų, Golicinų šeimos.

– Antrąją knygą kartu su jumis rašo žurnalistė Žilvinė Petrauskaitė. Pasakykite, kuo stiprus jūsų tandemas?

– Kartu su Žilvine rašėme ir pirmąją mano knygą „Mėlynas kraujas“. Leidykla numatė, kad Lietuvoje šiuo metu jaučiamas populiariosios istorijos alkis, užtat ir pasiūlė mums drauge rašyti knygas. Mūsų tandemas stiprus, nes padeda istoriją priartinti prie žmonių. Visų Lietuvos žmonių, iš bet kurio visuomenės sluoksnio. Kai kas kritikuoja mūsų knygas, esą, jos parašytos tarsi proletariatui. Bet iš tiesų rašome taip, kad istorijos populiarinimo literatūra būtų prieinama ne tik išsilavinusiems žmonėms, stipriai vidurinei klasei, bet ir nebaigusiems universitetų ar kolegijų.

– Įdomu, kokie valdovai dar beldžiasi į jūsų abiejų duris?

– Beldžiasi ne valdovai, o rafinuotos istorinės Lietuvos moterys. Ir jų kompanija man labai patinka.