Belamei Liston buvo vos dvylika, kai per baisų uraganą buvo nužudyta jos vyresnioji sesuo Suzana. Viesulas sunaikino visus įkalčius ir iš Belamės atminties ištrynė tikruosius tos dienos įvykius.
Praėjus aštuoniolikai metų Belamė, remdamasi sesers nužudymo istorija, parašo sensacingą romaną. Saugodama šeimos ramybę, pasirašo pseudonimu, tačiau vienas žurnalistas išaiškina tikrąją Belamės pavardę ir ją paviešina. Mergina netikėtai atsiduria nežinomo, keršto ištroškusio asmens taikinyje...
Pakliuvus į mirtiną pavojų Belamei nelieka kito pasirinkimo, kaip tik išdrįsti susitikti su praeities vaiduokliais. Padedama buvusio sesers vaikino Dento Karterio, ji ryžtasi atgaivinti atmintį. Išnyrantys prisiminimai atneša naujų, netikėtų pavojų ir verčia suabejoti brangiausiais žmonėmis. Tačiau Belamė ir Dentas neketina sustoti, kol suras tikrąjį Suzanos žudiką. Žinoma, jeigu tik jis nesmogs pirmas...
Sandra Brown (g. 1948 m.) – JAV rašytoja, detektyvinių trilerių autorė, parašiusi per 70 knygų, kurios išverstos į daugiau kaip 30 kalbų. Rašytojos karjerą pardėjo 1981 m. ir iki šių dienų pardavė daugiau kaip 80 milijonų knygų egzempliorių. Daugelis Sandros Brown romanų yra skaitomiausių knygų sąrašuose. Visi jos detektyvai taip įtraukia skaitytoją, kad tenka karštligiškai versti puslapį po puslapio iki pat kūrinio pabaigos.
Sandrai Brown suteiktas Teksaso krikščioniškojo universiteto garbės daktarės laipsnis, 2008 m. Tarptautinė trilerių asociacija rašytoją paskelbė Trilerių meistre. Autorė yra pelniusi „Texas Medal of Arts“, „Romance writers of America“ apdovanojimus ir daug kitų.
Sandros Brown mintys apie rašymą:
Rašydama knygą niekada nesėdžiu ir negalvoju apie tai, kokią žinią norėčiau ja perduoti. Tiesiog pasakoju istoriją. Ko gero, esu naivi, bet nenumanau, kaip mano pasakojimas paveiks skaitytojus. Bet aš įsiklausau į savo personažus. Tarytum istorija jau egzistuoja, aš jos nekuriu, o tik užrašau. Aš ją iškasu, atpasakoju, kaip matau, kaip ji rutuliojasi mano vaizduotėje. Žinau, kad tai skamba šizofreniškai, bet iš tiesų taip yra. Visada jaučiuosi taip, tarsi mano personažai ateitų pas mane ir atsiskleistų, kai metas papasakoti jų istoriją. Įstumiu juos į baisią bėdą, o tada stengiuosi tiesiog sėdėti ir leisti jiems kalbėti ir veikti. Žinoma, būna dienų, kai veikėjai man sako: „Pasakyk mums, ką daryti, mes nežinome, kur mums eiti.“ Ir aš turiu ką nors sugalvoti...
