Ši knyga lyg kokia fata morgana – mirganti virš horizonto nemari dvasia. Regis, rašiau ją visą gyvenimą ir rašydamas ėjau daugybės kitų gyvenimų pėdomis.
Knyga dienos šviesą išvydo prieš ketvirtį amžiaus, gyvavo moterų rankinėse, vyrų dirbtuvėse, automobilių kišenėse. Ji buvo patogi nešiotis, priminė maldaknygę. Paskui užsimiršo, tarsi išsitrynė. Ir štai – atgimimas, ji vėl Tavo rankose, skaitytojau. Šį kartą ištaigingai išleista, dailininkės Deimantės Rybakovienės papuošta. Knygoje atsirado viena kita naujiena, kaip antai – pasakiško grožio Butkiškės sąsaja su Justino Marcinkevičiaus „Mažvydu“.
Ar ko nors moko šviesos žmogaus, Tėvo Stanislovo gyvenimas? Moko suprasti laimę kaip džiaugsmo akimirkas; ir moko tikėjimo, kad šviesa niekuomet nepasitrauks, kad jos daugiau negu tamsos.
1995 metų vasarą, kai po Tėvo Stanislovo išsikėlimo iš Butkiškės buvo praslinkę trisdešimt metų, paklausiau jo, kodėl per tuos dešimtmečius jis nė karto, niekuomet nenuvyko pasižiūrėti, kas liko iš jo kurto rojaus kampelio. „Žmogaus gyvenimas negrįžta“, – atsakė nusišypsojęs.
Jis grįžo tik į Paberžę, jos šventoriuje ir atgulė.
Ši knyga yra apie gyvenimo kelionę, kurią galėtume pavadinti „Tėvo Stanislovo apsireiškimas Lietuvoje“.
