Šimto metų istorija

Populiarioji Norvegijos rašytoja Herbjørg Wassmo (g. 1942) kūrybinį kelią pradėjo nuo poezijos, tačiau sėkmė ją aplankė po pirmojo trilogijos romano „Tora. Namas su akla stiklo veranda“ ir ypač parašius garsiąją „Dinos knygą“. 1986 m. rašytoja apdovanota Šiaurės Tarybos literatūros premija. Jos kūriniai išversti į daugelį kalbų. Savo kūryboje autorė be gailesčio, bet sykiu jautriai gretina pasaulio grožį ir bjaurastį.

„Šimto metų istorija“ apima keturias moterų kartas – skirtingi likimai ir charakteriai, norai ir pasirinkimai, suteikiantys stiprybės ar atimantys jėgas. Vyrai – tie, už kurių jos ištekėjo, ir tie, kuriuos jos mylėjo.

Istorija prasideda nuo Saros Susanės, nuo gausios jos ir ją dievinančio Johaneso šeimos. Jų jaunėlė Elida taip pat randa meilę, tačiau, kaip ir motina, ji supranta, kad laimė nevienalypė. Trečiosios kartos atstovė – Elidos mažiausioji Jordisė. Meilė ją aplanko karo metais – iš lėto ir per atstumą. Ši knyga ir apie mažą mergaitę, besislepiančią tvarte nuo jo. Rašančią geltonu pieštuku geltoname sąsiuvinyje dienoraštį tam, kad išgyventų. Ši mergaitė gimė 1942 metais. Lygiai prieš šimtą metų pasaulį išvydo jos prosenelė, ištvermingoji Sara Susanė, įsikūnijęs angelas Lofoteno katedros paveiksle.

„Šimto metų istorija“ – knyga apie stiprias moteris, apie laisvės troškimą ir kitokio gyvenimo ilgesį.

„Herbjørg Wassmo sumaniai derina socialinį-realistinį skirtingų žmonių būties aprašymą su tuo, kas magiška. [...] Tai iki šiol stipriausiai lyčių lygybės aspektus paliečiantis jos romanas. Šio kūrinio būtinybė – nenuginčijama.“

Politiken (Danija)

„Ši knyga sminga giliai į širdį ir baigus skaityti dar ilgai lieka mintyse.“

De Geus, knygų leidėjas Nyderlanduose

„Pasakodama apie trijų moterų gyvenimus Herbjørg Wassmo sėkmingai atskleidžia visuomenės charakterį, laikmečio dvasią ir nepaprastą kraštovaizdį. Būtent tą Honoré de Balzacas buvo užsibrėžęs rašydamas „Žmogiškąją komediją“. Ko dar galima norėti iš puikaus romano? Nuostabu šitaip keliauti laike ir erdvėje ir susipažinti su personažais, kurie vaizduojami taip intymiai, kad, galima sakyti, tampa skaitytojo draugais.“

Luce Hinsch (Herbjørg Wassmo knygų vertėja į prancūzų kalbą)