Šiaurės Karolinos kalnų miestelis Klieris – ramybės oazė. Policijai paprastai čia nėra ką veikti, nebent dalyti baudas už netinkamai pastatytą automobilį. Tačiau pastaruoju metu miestelio gyventojai labai įsibaiminę: per dvejus metus dingo keturios moterys. Kiekvienos jų dingimo vietoje randamas mėlynas kaspinas. Policijai nepavyksta rasti moterų palaikų, jokie įkalčiai negelbėja ieškant grobiko. Staiga be žinios dingsta dar viena moteris.
Lilė Martin grįžta į Klierį parduoti savo kalnų namelio ir galutinai atsisveikinti su praėjusiu gyvenimo etapu: pasibaigė aštuonerius metus trukusi audringa santuoka su Klierio policijos vadu Daču Bertonu. Važiuodama per pūgą Lilė slidžiame kelyje nesuvaldo automobilio ir partrenkia netikėtai iš miško išnirusį vyrą. Tai Benas Tirnis, su juo moteris pirmąsyk susidūrė dar praeitą vasarą. Jiedu nusprendžia pralaukti pūgą kalnų namelyje. Tačiau Lilei ima rodytis, kad didesnę grėsmę jai kelia ne pūga, o vyriškis, su kuriuo yra įkalinta.
Ar Benas Tirnis – moterų grobikas? O gal priešingai – geras žmogus, išgelbėsiantis Lilę nuo ją persekiojančios tragedijos?
„Virtuoziški siužeto vingiai... Brown trileris užgniauš jums kvapą.“
Kirkus Reviews
Sandra Brown (Sandra Braun, g. 1948 m.) JAV rašytoja, detektyvinių trilerių autorė, yra parašiusi per 70 knygų. Jos išverstos į daugiau kaip 30 kalbų. Brown pradėjo rašytojos karjerą 1981 metais ir iki šių dienų pardavė daugiau kaip 80 milijonų knygų egzempliorių. Daugelis Sandros Brown romanų yra skaitomiausių knygų sąrašuose. Visi jos detektyvai verčia skaitytoją karštligiškai versti puslapį po puslapio iki pat kūrinio pabaigos.
Sandrai Brown suteiktas Teksaso krikščioniškojo universiteto garbės daktarės laipsnis, 2008 metais Tarptautinė trilerių asociacija rašytoją paskelbė Trilerių meistre. Autorė yra pelniusi „Texas Medal of Arts“ apdovanojimą, „Romance writers of America“ apdovanojimą ir daug kitų.
Sandros Brown mintys apie rašymą:
Rašydama knygą niekada nesėdžiu ir negalvoju apie tai, kokią žinią norėčiau ja perduoti. Tiesiog pasakoju istoriją. Ko gero, esu naivi, bet nenumanau, kaip mano pasakojimas paveiks skaitytojus. Bet aš įsiklausau į savo personažus. Tarytum istorija jau egzistuoja, aš jos nekuriu, o tik užrašau. Aš ją iškasu, atpasakoju, kaip matau, kaip ji rutuliojasi mano vaizduotėje. Žinau, kad tai skamba šizofreniškai, bet iš tiesų taip yra. Visada jaučiuosi taip, tarsi mano personažai ateitų pas mane ir atsiskleistų, kai metas papasakoti jų istoriją. Įstumiu juos į baisią bėdą, o tada stengiuosi tiesiog sėdėti ir leisti jiems kalbėti ir veikti. Žinoma, būna dienų, kai veikėjai man sako: „Pasakyk mums, ką daryti, mes nežinome, kur mums eiti.“ Ir aš turiu ką nors sugalvoti...
