Meluočiau, jeigu
sakyčiau, kad niekada nejaučiau pasitenkinimo dėl motinos vargų. Vaikystė su ja
buvo kančia, ir paskui kas kartą, kai ji patirdavo skausmą, man tai būdavo
tarsi atlygis – tarsi būtų atkurta pusiausvyra visatoje, kur galioja racionali priežasties
ir pasekmės tvarka.
Toks atviras, užtikrintas
ir įtikti netrokštantis moters balsas knygų puslapiuose retas, jau šie pirmieji
knygos sakiniai žada, kad laukti įprastų motinos ir dukros santykių čia
neverta.
Kada ryžtingas apsisprendimas tampa savanaudiškumu? Jaunystėje
Tara buvo nenuspėjama, it laukinė. Ji paliko santuoką be meilės ir apsigyveno
ašrame, kurį laiką elgetavo (labiausiai tam, kad paerzintų savo turtingus
tėvus), daug metų vaikėsi benamį menininką, ir visa tai – su mažamete dukra.
Dabar ji nuolat ką nors pamiršta, nakčia vis išeina iš namų
vienais naktiniais marškiniais palikdama atlapotas duris, o Antarą, jos
suaugusią dukterį, kankina vidinis konfliktas: kaip rūpintis moterimi, kuri
niekada nesirūpino ja?
The Booker Prize nominuotas romanas pasakoja motinos ir dukros
– meilės ir išdavystės – istoriją. Ji aštri lyg peilio ašmenys, apkaišyta
kandžiu sąmoju, skaitytojui išsivyniojanti lyg slidi, dusinanti atminties ir
mito gija, amžiams sujungianti dvi moteris, jas išvien kurianti ir naikinanti.
„Pridegęs cukrus“ – nepaprastai
įžvalgus, drąsus ir įmantrus kūrinys. Doshi tema nėra nauja, bet dar niekam
nepavyko jos perteikti taip išraiškingai ir be skrupulų. Washington Post
Šiame romane pasakotoja
nedaugžodžiauja, o prisiminimai atskleidžiami taikliomis dozėmis. Jis
daugiasluoksnis, vaizdingas, kartais atgrasus, leidžiantis mums akis į akį
susidurti su tamsesniais savo impulsais ir giliai slypinčiomis traumomis. Chicago Review of Books
