Patriarcho ruduo

Gabrielis García Márquezas (1927–2014) – žymiausias XX a. Lotynų Amerikos rašytojas, magiškojo realizmo klasikas, Nobelio premijos (1982) laureatas. Jis gimė Arakatakoje (Kolumbija), Karibų jūros pakrantėje.

Pasaulinį garsą rašytojui pelnė romanas „Šimtas metų vienatvės“ (1967). Tai buvo naujas žodis pasaulinėje literatūroje, magiškojo realizmo pradžia. Prasidėjo pergalingas Márquezo žygis per pasaulį, nekantriai laukiantį jo naujų kūrinių, kurių garsiausi yra „Patriarcho ruduo“ (1975), „Meilė choleros metu“ (1985), „Apie meilę ir kitus demonus“ (1995).

Márquezo knygose svarbiausia ne įvykiai, o nekasdieniškos, turtingos žodžių, kvapų ir spalvų istorijos. Jo romanai lyg sodrus juodas šokoladas, kurį valgai lėtai skonėdamasis. Márquezo tekste visko tiek daug, kad reikia laiko tikram malonumui patirti.

„Patriarcho ruduo“ – tai romanas apie valdžios vienatvę. Visatos ir Laiko generolo istorija, kritikų dar vadinama „poema apie diktatorių“.

Paskutinieji du šimtai keturiolika gyvenimo metų diktatoriaus, Generolo, Patriarcho, mylimiausio savo motinos Bendisionos Alvarado vaiko, kuris, ieškodamas amžinybės, nebesuvokdamas, kuriame šimtmetyje gyvena, slankioja po tuščius rūmus pasiklydęs savo labirintuose. Patriarchui, tam „ypatingam, išskirtiniam“ asmeniui, „politinio pasitikėjimo valstybės vyrui“, svarbiausia išsilaikyti valdžioje. Tam tinka visos priemonės.

Pasak G. García Márquezo, kurdamas šį romaną, jis naudojosi žymiausio Lotynų Amerikos poeto Rubeno Darijo poetika – kaip kelrodžiu, vedančiu į mitą apie diktatorių, panūdusį sukurti mitą apie save mitų ištroškusiai tautai.