Šio
šedevro puslapiuose kuriama meilės knygoms ir skaitymui atmosfera. Esu tikras,
kad šis kūrinys bus skaitomas net ir tada, kai dabartiniai jo skaitytojai jau
bus kitame gyvenime. Mario Vargas Llosa
„Knygos
istorija“ – tai pasakojimas apie knygų gamybą, apie
skirtingus jų tipus, kuriuos išbandėme per beveik trisdešimt amžių, – knygas iš
dūmų, akmens, molio, viksvuolių, šilko, odos, medžio, o drauge ir apie naujausias
– iš plastiko ir šviesos. Tai kelionė po įstabaus objekto – knygos – gyvenimą,
kurį išradome tam, kad žodžiai galėtų keliauti erdve ir laiku.
Drauge tai – kelionių knyga. Maršrutas
išsilaipinant Aleksandro mūšių laukuose ir Papirusų viloje veržiantis
Vezuvijui, Kleopatros rūmuose ir Hipatijos nužudymo vietoje, pirmuosiuose mums
žinomuose knygynuose ir perrašinėtojų dirbtuvėse, prie laužų, kur degė
uždrausti kodeksai, gulaguose, Sarajevo bibliotekoje ir požeminiame Oksfordo
labirinte 2000-aisiais.
„Knygos istorija“ – siūlas, jungiantis klasikus
su svaiginančiu šiuolaikiniu pasauliu, susiedamas juos su dabar aktualiais
ginčais: pasakojimas apie Aristofaną ir teismo procesus prieš komikus, Sapfo ir
moterų literatūros balsą, Titą Livijų ir gerbėjų fenomeną, Seneką ir
post-tiesą...
Skaityti – tai klausytis žodžiais
paverstos muzikos. Tai artumas, o drauge ir keistumas. Kartais tai – kalbėti su
mirusiaisiais, kad pasijaustume gyvi. Tai nejudri kelionė. Kasdienis stebuklas.
Knygos nuramina ir padovanoja mums tolius. Šiandien vertiname (galbūt labiau,
nei bet kada) vaidmenį, kurį jos atlieka mūsų audros ir nerimo purtomuose
gyvenimuose. Irene Vallejo
<...>
knyga jau kelis amžius yra mūsų bendrininkė kare, apie kurį nerašo istorijos
vadovėliai. Tai – karas, kad būtų išsaugoti vertingieji mūsų kūriniai: žodžiai,
tas silpnas vėjo gūsis, istorijos, kurias išradome, kad suprastume chaosą ir
sugebėtume jame išgyventi, žinios – tikros, melagingos ir visad laikinos, –
kurias išbraižome kietame savo neišmanymo akmenyje. Irene
Vallejo
