Juoda širdis

12 vieta tarp 100 geriausių metų knygų Italijoje

VERTA PERSKAITYTI VISAS SILVIOS AVALLONE KNYGAS, O ŠIĄ – LABIAUSIAI. PERSKAITĘ SUPRASITE, KAIP JUMS TO REIKĖJO.

Silvios Avallone romanas „Juoda širdis“ įsismelkia į sielą ir skaudina, kelia pyktį, baimę, smalsumą ir šypseną. O skaitant pabaigą per kūną ima bėgti šiurpuliukai.

Tai nėra tiesiog gražiai ir įtaigiai papasakota istorija, tai pasakojimas apie kaltę, sielvartą, atgimimą. Apie šviesą tamsoje.

Dabar tau tai atrodo neįmanoma. Bet patikėk, viskas praeina. O jei negali praeiti – pasikeičia.

Vienintelis būdas nusigauti iki kalnų kaimelio Sasajos – status takas per kaštainių giraitę. Ten vieną dieną ir išdygsta Emilija, pasišiaušusi, liesa kaip šakaliukas raudonplaukė. Nors jai trisdešimt, atrodo kaip paauglė – su violetiniais kerziniais batais ir ryškiai salotine striuke. Brunas stebi ją iš priešais stovinčio namo tarytum įsibrovėlę. Ta mergina kalba ne šio krašto akcentu ir tempiasi krūvą krepšių ir lagaminų. Ką ji veikia čia, kalnuose, toli nuo pasaulio?

Kai jiedu pagaliau susitinka, kiekvienas savos vienatvės atgintas, Emilijos akyse – „be menkiausios liepsnelės, lyg dvi mirusios žvaigždės“ – Brunas įžvelgia prarają, primenančią jo paties, tik priešingą. Jie abu pažįsta blogį: jis – nes patyrė, ji – nes padarė. Sasaja – jų prieglobstis, vienintelis būdas išsisukti nuo ateities, kuria nė vienas nebetiki. Bet ateitis ateina ir vadovaujasi savais įstatymais. Nusikaltėlis tu ar nekaltas, auka ar budelis, laikas bėga ir parodo mus tokius, kokie esame: be galo trapius, lemtingai žmogiškus.

Su meile, kaip apie savus personažus geba rašyti tik didieji autoriai, Silvia Avallone sukūrė savo brandžiausią romaną – pasmerkimo ir išsigelbėjimo istoriją, įsiskverbiančią į tamsiausias, giliausias sielos kertes ir pripildančią jas užuojautos, gyvybės ir šviesos.

„Silvia Avallone – kerėtoja. Ji paima už rankos ir pakviečia eiti kartu. Jeigu jos paklausysi, nebepaleis iki pat galo. Tokie jos pasakojimo kerai.“

Niccolò Ammaniti

SILVIA AVALLONE (g. 1984 m. Bjeloje) – viena žinomiausių šiuolaikinių italų rašytojų. Jos romanai verčiami į daugybę pasaulio kalbų, yra gavę ne vieną apdovanojimą, tarp jų Campiello premiją už geriausią debiutinį romaną ir Benedetto Croce premiją. Rizzoli leidykloje ji yra išleidusi romanus „Plienas“ (2010), „Gražuolė Marina“ (2013), „Ten, kur gyvenimas tobulas“ (2017) ir „Viena draugystė“ (2020).

Atsiliepimai:

„Tai išskirtinis romanas, priverčiantis pamilti jo personažus – ir pagrindinius, ir tuos, su kuriais susipažįstame tik iš jų pasakojimų. Siužetas įtraukia, pagaulus Silvios Avallone rašymo stilius pakeri, o aprašomi įvykiai supurto iki širdies gelmių.

Tai knyga, kuriai reikia leisti nusėsti širdyje. Perskaitoma ji greitai, pasakojimas įtraukia nuo pat pirmo puslapio, bet tai, kas parašyta, užsilaiko galvoje daug ilgiau, nei užtrunka ją perskaityti.

Romane išlietas visas širdies juodumas, bet į skaitytojų širdis jis įneša šviesos ir gerumo.“

„Juodos širdies istorija negraži. Negraži, bet papasakota gražiai, tiesiog didingai. Taip, kad skaitytojas išmoksta jeigu ne priimti ją, tai bent suprasti, nes kartu su Emilija išgyvena visas jos emocijas. Ypač tas „po įvykio“, ypač sąžinės graužatį. Bet graužatis ir kaltė negali kliudyti žmogui gyventi toliau, juolab jei už nusikaltimą yra su kaupu sumokėta ir visa širdimi stengiamasi atgimti. Visada ateina rytojus, kita proga, nauja pradžia.“