„...jis
susimąstė apie savo pažadą Astridai. Jiems pradėjus ardyti bažnyčią, jis
pažadėjo surasti Heknių audinį. Buvo sakoma, kad jame pavaizduota pasaulio
pabaiga. Pusiau paukščiai, pusiau žmonės spjaudosi ugnimi ir degina viską ant
žemės. Esą jis turėtų perspėti apie kaimui gresiančias ligas, potvynius ir
purvo nuošliaužas.“
1903-ieji,
praėjo dvidešimt dveji metai nuo tada, kai pagimdžiusi mirė Astrida Heknė. Jos
sūnus Jehansas gyvena skurdžiame ūkyje kiek atokiau nuo Butangeno. Uždaro būdo
jaunuolis dienų dienas bastosi kalnuose, kur džiaugiasi laisve užsiimti tuo,
kas jam labiausiai patinka –
šiaurinių elnių medžiokle. Vieną dieną persekiojant didžiulį elnią jo paleistą
šūvį pasiveja taikli kito medžiotojo – svetimšalio Viktoro – kulka.
Butangeno
pastoriaus Kajaus Šveigoro žingsniai nejučiomis vis nuveda prie Astridos Heknės
kapo. Jį kankina kaltė dėl senos mirtinos išdavystės, o širdyje sakytum
atsivėrė tuštuma, kai jo užmojais buvo atskirti du galingi bažnyčios varpai,
XVII a. nulieti dviejų seserų iš Astridos giminės garbei. Genamas kaltės ir
pareigos jausmo, Kajus stengiasi globoti Jehansą ir atkakliai ieško
paslaptingojo seserų išausto audinio.
Romane pasakojama apie meilę ir
pagiežą, sielvartą ir drąsą. Jo puslapiai sklidini istorijos ir mitų,
autentiškai atspindėtos žmonių kasdienybės, kuri, vis dar pavaldi
negailestingai gamtai, pamažu ima įsileisti pasaulį keičiančias naujoves.
„Heknių
audinys“ – tai antroji jaudinančios „Seserų varpų“ trilogijos knyga.
„Sunku
prilygti Larso Myttingo įžvalgumui, empatijai ir atsidavimui.“ Jo Nesbø
