Aukštujų Šimonių likimas

Romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ – tai Mažosios Lietuvos buities, papročių, tradicijų metraštis, kur šio krašto istorija parodyta per tragišką vienos giminės kartų likimą. 

Pradėdama pasakojimą apie išnykusią praeitį, rašytoja Ieva Simonaitytė skaitytoją nukelia į XVIII amžių, plačiau aprašydama vieną svarbų įvykį – 1709–1711 metų marą, nusiaubusį Mažąją Lietuvą, nusinešusį šimtus gyvybių ir nulėmusį tolesnį pagrindinių romanų veikėjų Šimonių gyvenimą. Garbinti bajorai Šimoniai pamažu tampa būrais, atskleidžiamas jų tautinės ir moralinės savimonės smukimas nenumaldomai bėgant laikui. 

Jaudinantis, intensyvi ir dramatiška kelių kartų šeimos istorija, kuri leidžia patirti ne tik nenuolaidaus likimo galią, bet ir nemažai sužinoti apie Mažąją Lietuvą. Tai knyga, kurioje įtaigiai suderinamas įdomus siužetas ir pažintinis turinys, praplėsiantis istorijos žinias. Ieva Simonaitytė, be abejonės, yra labai talentinga lietuvių literatūros klasikė, kurios kūrybą verta atrasi ir šių dienų skaitytojui. 

Eglė Baliutavičiūtė

Laikas bėga, metai banguoja lyg jūrės tolyn ir tolyn: ar į krantą – užuomaršą, kur sudūžta ir išnyksta lyg putojančios bangos ir niekas jų daugiau nebemini; ar daužosi į uolas – grūmojantį likimą.

Ieva Simonaitytė  (1897–1978) kūryboje daugiausia pasakojo apie Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos žmonių likimą. Išgarsėjo romanu „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), už kurį pelnė tuo metu tik ką įsteigtą Lietuvos valstybinę literatūros premiją.