Šmaikštusis šeimos gydytojas Valerijus Morozovas: „Mes esame mūsų brangiausia prekė“

Susipažinkite – Vaclovas. Sveikatos reikaluose nelabi išprusęs pilietis, bet turintis daug klausimų, prisirankiojęs galybę mitų ir kišantis nosį ten, kur paprastai nedrąsu užeiti. Vaclovą – savo knygos „Sveikatos mitai ir paklydimai“ herojų – sugalvojo aštrialiežuvis šeimos gydytojas Valerijus Morozovas. Jis sako, kad pacientus apibendrinantis knygos personažas jam padėjo perteikti požiūrį į vartojimo kultūrą ir nekultūringą vartojimą medicinoje.

Su savo personažu knygos autorius, šeimos gydytojas V. Morozovas susitinka pačiose netikėčiausiose vietose. Būna, net ir kebabinės durys netrukdo lietis klausimams, gydytojo patarimams ir smagiai ironijai. „Noriu pasakyti, kad nebūtinai daugybė tyrimų, vaistų ir vitaminų mums gali padėti. Juk norėdami neprarasti serviso garantinių paslaugų automobilį tvarkingai nuvairuojame patikrinti kiekvienais metais. O kodėl nieko nedarome, kad išsaugotume sveikatą?“ – klausia medikas savo knygoje.

Knygos autorius V. Morozovas kilęs iš mažo pietryčių Lietuvos miestelio. Baigęs sveikatos mokslus universitete, jis spėjo pasimatuoti slaugo bachilus, registratoriaus ragelį, neperšlampamą greitosios medicinos pagalbos mediko striukę, gydytojo chalatą, lektoriaus podiumą ir direktoriaus švarką. Neseniai, metęs medikų mėgstamą daugdarbystę, ramiai dirba vienoje privačioje medicinos įstaigoje, kartais skaito paskaitas ir rašo tekstus vienam iš didžiųjų interneto portalų.

„Sveikatą mes suvokiame kaip duotybę, ligą – kaip lemtį, gydymą – kaip vargą, komplikacijas – kaip gydytojo aplaidumą. Ir, aišku, norime gauti garantijos raštą: mano sveikatą kažkas sugadino, aš turėsiu vargti su vaistais ir nežinia, ar padės, gal vargsiu be reikalo ir rezultato nebus. Bet gal tam, kad tikėtumės ilgalaikio patogaus naudojimosi, mes turėtume ir elgtis su savimi kaip su brangiausia mūsų turima preke“, – rašo gydytojas savo knygoje „Sveikatos mitai ir paklydimai“ ir aptaria tyrimus iš kraujo lašo, vitamino D poveikį, antibiotikus, kepenų valymą, cholesterolį, veikiančius ir neveikiančius vaistus, imuniteto programas, skiepus.

Knygos autorių, gydytoją V. Morozovą kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Esama gydytojų-poetų, gydytojų-fotomenininkų, gydytojų-dailininkų, gydytojų-rašytojų. Ar tiesa, kad ši profesija – itin kūrybiška? Jūs taip jaučiatės?
Iš tiesų daug gydytojų – ir Jonas Basanavičius, ir Vincas Kudirka buvo rašytojai, ir Michailas Bulgakovas, ir Antonas Čechovas, ir Friedrichas Schilleris, ir Williamas Somersetas Maughamas, ir daugybė kitų. Gydytojui būtina sukurti su pacientu kontaktą, prisitaikyti prie jo, įsigilinti į jo mintis, o tai reiškia – būti aktoriumi, psichologu, kuo tik nori.

Man rašymas turbūt yra savirealizacija. Kai kas per vidurio amžiaus krizę nusiperka penktą jachtą, sukuria trečią šeimą, aš pradėjau rašyti.

Man norėjosi pakalbėti apie vartotojiškumą. Vartotojai esame visi – ir pacientai, ir gydytojai, ir farmacininkai. Atbėga tėtis pažymos vaikui: „Ai, ką čia žiūrėsite, jis sveikas.“ Gydytojas pažymą išrašo, o po trejų metų, žiūrėk, išlenda – ydinga laikysena, plokščiapėdystė ar dar kas nors, kam būtume galėję užkirsti kelią, jei nežiūrėtume į situaciją vartotojiškai.

Negalvodami mes vartojame vaistus, tyrimus, metodus, medicinos techniką. Ar tai turi naudos sveikatai? Esu tikras – ne visada. Gydytojai mėgsta greitai konstatuoti diagnozę, pacientai mėgsta, kai ji konstatuojama, tačiau yra ir daugiau klausimų, kurių gydytojas turi paklausti, o pacientas – atsakyti. 

Esate šeimos gydytojas. Stereotipai tarsi šnabžda į ausį, kad įprastai šioje specializacijoje dirba moterys, o visi vyrai nori tapti chirurgais...
Ir aš iki šešto kurso universitete buvau chirurgas. Ir pažymiai mano buvo daug geresni iš chirurgijos specializacijos. Mano laikais turėjome metus internatūros – darbo ligoninėje. Specialiai išvykau į rajoną, norėjau rajono ligoninėje visko paragauti, pačiupinėti, pereiti visus skyrius. Būtent ten supratau, kad aš – ne chirurgas, kad man labiau patinka terapinis požiūris – pajausti pacientą, nustatyti ligą, numatyti jos eigą. Man įdomu bendrauti su pacientu, kuris primą kartą pravėrė gydytojo kabineto duris, o ne atėjo pas mane su kito gydytojo nustatyta diagnoze. Kartais pasufleruota diagnozė iškreipia mąstymą, yra pavojus pasukti klaidingu keliu. Parašyta „infarktas“ ir gydai infarktą, o gal visai ne tai?

Šeimos gydytojas yra pirmoji grandis paciento ligos istorijoje ir šitas medicininis detektyvas yra kur kas įdomesnis. Iki tavęs niekas „nusikaltimo vietos“ neaptiko, nepritrypė, nepaliko savo žymių, neįmetė minčių. 

Labai gerai, jei pasiseka ateiti ten, kur reikia, pas gerą, išmintingą, profesionalų šeimos gydytoją, o jei – ne? Ar tiesa, kad nuo šeimos gydytojo gali priklausyti paciento gyvenimas arba mirtis.
Ir nuo mokytojo daug kas priklauso, juk jis formuoja asmenybę. Kas gali labiau pakenkti, ar gydytojas, kuris blogai apčiupinėjo ir nustatė ligą, ar mokytojas, programuojantis tolesnį kelią, pasirinkimus. Turbūt gydytoją Lietuvoje lengviau pasirinkti nei mokytoją.

Beje, yra daugybė žmonių, kuriems esu visiškai netinkamas gydytojas. Arba tokių, kurie labai norėjo pas mane ateiti, bet tada, kai atėjo, nesusikalbėjome. Gydytojo ir paciento požiūris turi sutapti, kad liga būtų sėkmingai diagnozuojama ir gydoma. 

Štai, ateisiu pas jus ir sakysiu, kad vaistų nenoriu, kad man padeda eteriniai aliejai...
Tai viskas gerai, jei patinka, uostykite ir tepkitės, ką tik norite darykite tol, kol jums tai padeda ir koreguoja simptomus. Eteriniai aliejai, homeopatija, žolelės netrukdo tol, kol neatsitinka rimti dalykai. Ir jei pacientas, kai prašau, kad atliktų kardiogramą, nes įtariu infarktą, sako: „Mano auksinis žiedas ant virvutės rodo, kad infarkto nėra, kardiogramos nedarysiu“, mes jau kalbame apie grėsmę gyvybei ir neadekvatų elgesį. Tokiais atvejais gydytojas turi aiškiai pasakyti – mano požiūris stipriai skiriasi nuo jūsiškio, jei jūs laikotės savo nuomonės, galbūt jums reikėtų pasirinkti kitą šeimos gydytoją, panašu, nesutarsime. Be abejo, provincijoje, kur vienintelė ambulatorija yra už 30 kilometrų, tokius pasirinkimus sunku daryti, gydytojas turi priimti paciento požiūrį, kažkaip jį keisti, prie jo derintis ir rasti geriausią susitarimą abiem pusėms.

Šiandien vis daugiau kalbama apie holistinį požiūrį į žmogų, į jo gydymą, tačiau yra nedaug gydytojų, kurie savo darbe juo vadovaujasi...
Ne visai taip. Tikiu, holistinis požiūris į mediciną egzistuoja ir yra labai skatinamas. Savo knygoje daug kalbu apie vartojimą, kartu – ir žolelių, ir homeopatijos. Ir apie eterinius aliejus visas skyrius yra. Kai norime išgydyti sausą kosulį, juk joks vaistas nepadės, kosulį reikia skystinti, drėkinti ir namų priemonės čia labiausiai tinka. Tačiau dauguma pacientų nori tabletės! Dar geriau – antibiotiko! Netgi tie, kurie prieš tai kalbėjo, kad jau mes savo vaikams tai jokių antibiotikų… Žoliniai preparatai neveikia greitai, reikia kantrybės, atrodo, išgersi cheminį vaistą ir viskas pasikeis. O nebūtinai.

Jau aštuntus metus ypač domiuosi nuovargio gydymu. Ir ta patirtis labai padėjo suprasti, kad vienas svarbiausių gydymo etapų yra pokalbiai su pacientais ir klausimai – kaip jie miega, kaip juda, ką valgo, ar sportuoja, kokį gyvenimo būdą pasirinkę. Vaistus galima skirti tik tada, kai viską išsiaiškini.

Šeimos gydytojas yra tas, kuris daugiausia žino apie savo pacientą. Ilgus metus dirbau poliklinikoje, mano pacientai jau užaugino savo vaikus, jie baigia mokyklas. Puikiai pažinojau šeimas, žinodavau, kas jose vyksta, holistinio požiūrio ten buvo labai daug. Tik jį dažnai pribaigdavo administravimas, ataskaitų pildymas ir draudimo bendrovės.

Vis dar egzistuoja požiūris, kad šeimos gydytojas yra geras tas, kuris siunčia pacientus pas specialistus. O aš mėgstu kuistis pats, lyg ir turėtų būti sveikintina – mažiau išlaidų, taupome laiką, nyksta eilės, bet žmogus man net nenori apie savo ligas pasakoti, sako, papasakosiu specialistui. Ir tada, kai pasirenka kitą šeimos gydytoją, kai jo svajonė išsipildo, jis sako: matai, naujas gydytojas – pasaka, nespėjau ateiti – jau nusiuntė. Ir gydytojui lengviau – jis pavargęs, kam sukti galvą, ieškoti, domėtis, atiduodi kitam, tegu sprendžia.

Tą dieną, kai supratau, kad tampu lygiai toks pat pavargęs, bambantis gydytojas, palikau polikliniką ir pradėjau dirbti privačioje gydymo įstaigoje.

Sakėte, kad domitės nuovargio problema. Nuovargis ir nerimas šiandien kankina daugybę žmonių. Ar įmanoma šių jausmų atsikratyti?
Kai pavyksta rasti medicininę nuovargio priežastį, būseną galima koreguoti. Kartais nuovargį sukelia geležies trūkumas, kartais – skydliaukės sutrikimai, padidėjęs cukraus kiekis kraujyje. Arba tiesiog užtenka sureguliuoti miegą. Tačiau daugiausia nuovargį kelia įtampa, stresas, nuolatinis kaltės jausmas. Šių problemų vaistai ar vitaminai neišspręs. 

Yra toks pasakymas – pavargęs nuo gyvenimo.
Ir tada jau reikia aiškintis, kas yra tas gaidukas, kurį nuspaudus atsiranda nuovargis. Visiškai aišku, kad nuolatinio nuovargio atostogos nepanaikins, per atostogas reikia ilsėtis, o ne gydytis. Tačiau niekas nenori nedarbingumo pažymos nuovargiui. Visiška nesąmonė! Geriau porą dienų pasiimsiu, pailsėsiu, bet taip nebus. 9 iš 10 atvejų esame patys kalti, kad leidome nuovargiui mus užvaldyti. Vadinasi, turime iš esmės keisti savo situaciją, gyvenimo būdą, aplinką, jei norime pasijusti geriau.

Vartotojiškas požiūris nuovargiui numesti depresijos diagnozę. „Ar jautiesi prislėgtas, neturi jėgų?“ „Neturiu.“ „Ar turi hobį?“ „Neturiu, nes man trūksta jėgų.“ „Ar visa tai daro įtaką tavo kasdienybei ir darbui?“ „Taip, nes neturiu jėgų.“ Vadinasi, depresija. Arba mažakraujystė. Arba vitamino D stoka. Antidepresantai yra gerai, kai jie skiriami laiku ir vietoje, jie koreguoja daugybę dalykų, bet jei kalbame apie emocinius reikalus, apie nuovargį, be psichoterapijos – nė iš vietos. Vaistai visada geriau veikia kartu su pokalbiu apie tavo gyvenimą.

Ar pas šeimos gydytoją ateina visiškai sveikų pacientų?
Šeimos gydytojo specialybė tuo ir gera, kad kartais ateina sveiki žmonės. Vaikelio besilaukiančios mamos, tie, kurie nori pasirūpinti savo šeimos narių sveikata, pasiskiepyti, kad apsaugotų kitus. Kartais žmonės ateina pasitarti, kokią vaistinėlę pasiimti į kelionę. Profilaktika yra veiksmų visuma – ir tyrimai, ir pokalbis su gydytoju, ir skiepai, ir gyvenimo būdo korekcija, ir vaistai, jei jų reikia.

Ar kuriam nors iš mūsų yra suteikta galimybė ištraukti sveiko gyvenimo bilietą?
Labai daug priklauso nuo požiūrio. Štai, pasaulyje žinomas motyvatorius Nickas Vujicicius, kitas sakytų, kad jis – vargšas žmogus be rankų. Bet jūs jam pabandykite taip pasakyti! 

Pasakykite, prašau, penkis dalykus, ko nedaryti, kad išliktum sveikas.
Bet kuris mano knygos skyrius apie tai kalba. Pirmiausia – neguglinkite savo ligos simptomų, nieko gero iš to nebus. Nepulkite daryti visų tyrimų iš eilės, kuriuos jums siūlo kaimynai ir „Google“ – kuo daugiau tyrimų, tuo daugiau nerimo. Nespręskite savo problemos su viena vienintele tablete – tokia tabletė neegzistuoja. Nebent – kalio cianidas, kai ją išgeri, problemų išvis nebelieka. Bet tai nėra sprendimas. Nemeluokite sau, kad keisitės, jei nepakeitėte gyvenimo būdo per tris savaites, vargu ar ką pakeis trys mėnesiai arba metai. Pažadai sportuoti ir laikytis dietos yra visiškai bereikšmiai, raskite sau kitą, motyvuojančią formuluotę. Svarbiausia, nejauskite kaltės, kad einate pas gydytoją, kad turite nedarbingumo pažymą, kad jums reikia poilsio.