Psichologas Arnoldas Jasiūnas: „Didžiausia klaida sakyti, kad skyrybos – absoliuti gyvenimo nesėkmė“

„Nėra žmogaus, kuris savo gyvenime nebūtų patyręs vienokių ar kitokių skyrybų. Kad ir kokia sunki būtų, tai – universali, žmogiška patirtis“, – sako psichologas Arnoldas Jasiūnas. Daugybę metų vadovaujantis skyrybų krizę išgyvenančioms žmonių grupėms ir gerai skyrybų procesą pažįstantis psichologas savo pastebėjimus sudėjo į knygą „Kai mes baigiasi“. 

Mintis, kad tokia knyga galėtų būti parašyta ir išleista, kilo leidyklos „Alma littera“ leidinių vadovei Ugnei Giesei. Užtruko metus, kol psichologo užrašai ir patirtys sugulė į knygos eilutes. 

„Kai mes baigiasi“ galima vadinti sudėtingo patyrimo – skyrybų – gidu. Galbūt šis gidas nepadiktuos tiesioginių atsakymų, bet atvers, kokius išgyvenimus, sunkumus skyrybos sukelia ir kaip juose išbūti. 

„Mano tikslas buvo sukurti knygą, kuri padėtų žmogui suprasti išgyvenamų jausmų prasmę ir rasti būdų judėti pirmyn. Knygoje pabrėžiu, kad skyrybų ar netekties ignoravimas prilygsta daliniam negyvenimui. Jei žmogus nepripažįsta išsiskyrimo fakto ir negali su juo susitaikyti, jis tam tikra prasme nesutinka su pačiu pasauliu, o tai sukelia daugybę psichologinių problemų“, – teigia autorius. 

Su psichologu A. Jasiūnu kalbėjosi Laisvė Radzevičienė. 

Jūsų knyga prasideda nuo trumpo raštelio, kuris akimirksniu sugriauna žmogaus pasaulį. Kodėl pasirinkote tokią pradžią?

Mažiausiai norėjau knygą pradėti nuo ilgų teorinių pamokymų ar sudėtingų analizių. Siekiau, kad ji būtų artima kasdienybei, lengvai suprantama ir įtraukianti nuo pirmojo puslapio. Juk ir  gyvenime, ir kūriniuose lemtingi momentai dažnai prasideda nuo labai paprastų, kasdieniškų dalykų. Mano nuomone, trumpas raštelis ar netikėtai paliktas daiktas yra būtent toks simbolis.

„Kai mes baigiasi“ – skamba gana filosofiškai. Kas jums yra „mes“? Ar „mes” išvis gali turėti pabaigą?

„Mes“ man yra bendra, unikali erdvė, kurioje egzistuoja du skirtingi žmonės. Juos sieja tie patys dalykai: įpročiai, juokeliai, bendra kalba plačiąja prasme, saugumo jausmas. Tai – ne vien buvimas šalia, labiau – subtilus, gilus buvimas kartu. „Mes“, kaip ir santykiai, gali baigtis, tačiau buvimo su kitu patirtis vis tiek mumyse nusėda, o tam tikri aspektai ne tik išlieka, bet ir mus keičia. Tai nereiškia, kad dingsta absoliučiai viskas, kas buvo. Tiesiog baigiasi santykis. Patirtis, kurią išgyvename, dažniausiai tam tikruose procesuose kinta net po netekties, juk dar kurį laiką tęsiasi paleidimo procesas. Mes į save integruojame patirtis, išgyvenimus, supratimą, ką mums reiškė santykis. Būtent tai mus ir priartina prie „mes“ užbaigimo. Santykių pabaiga yra labai svarbi ir universali patirtis, kurią vienaip ar kitaip išgyvename kiekvienas. Net tada, kai pabaigos priežastys yra skirtingos. Kartais netgi labai į naudą, kad santykiai baigiasi.  

Rašote, kad skyrybos nėra vien nesėkmė ar tragedija, tai – ir galimybė augti. Turbūt sunkiausia tuo patikėti tiems, kurie išgyvena skyrybas?

Kai sėdi tamsiame skyrybų miške, kartais pro medžius nebematai kelio. Proceso sūkuryje natūraliai užklumpa slogios mintys, stiprūs išgyvenimai, aplanko depresyvios nuotaikos. Kai vyksta didžiuliai gyvenimo pokyčiai, reikalauti iš savęs įžvelgti ką nors pozityvaus yra beprotiškai sunku, kartais – ir neįmanoma. Todėl visiškai suprantu žmonių skepticizmą, kai jie skaito mano mintis apie augimą ar galimybę tokiame skausmingame procese rasti ką nors teigiamo. Skausmo įkarštyje tiesiog bandai išgyventi. Ir tai visiškai normalu.

Kaip, rašydamas knygą, suderinote profesionalo įžvalgas ir paprastą pasakojimo stilių? Ar būdavo akimirkų, kai paprašydavote, kad psichologas patylėtų?

Studijuojant psichologiją, natūraliai atsiranda noras viską paaiškinti, susidėlioti į lentynėles. Tačiau, kai baigiau mokytis psichoterapijos, mano požiūris labai pasikeitė, studijos išmokė, kad kartais teorines žinias tiesiog reikia padėti į šalį. Be abejo, norėjosi į tą pintinę su įžvalgomis ir žiniomis pasidėti šalia, bet prisiverčiau į ją pažvelgti tik retsykiais. Rašant knygą, ne kartą teko tildyti vidinį psichologą. Stengiausi nerašyti vadovėlio, man buvo svarbiau ne teoretizuoti ar filosofuoti, o išlaikyti paprastą, žmogišką pokalbį. 

Knygoje nėra greitų receptų ar pažadų. Kodėl? Ar skyrybose jie neįmanomi?

Sąmoningai nesiūlau detalių receptų ar nurodymų, ką skaitytojai turėtų daryti. Kiekvieni poros ar šeimos santykiai, jų pabaiga yra visiškai unikalūs reiškiniai. Iš šono žvelgiant, galima atrasti tam tikrų elementų, kurie atsikartoja ir yra lengvai atpažįstami. Vis dėlto, jei teigčiau, kad žinau universalų būdą, kaip lengvai išgyventi šį etapą, meluočiau ir sau, ir skaitytojui. Man atrodo, kad dalinti tiesmukus patarimus kitiems yra pavojinga. Tikrai nedrįsčiau prisiimti atsakomybės už kito skyrybų eigą ar gijimo sėkmę. 

Skyrybos dažnai siejamos su klausimu „kodėl?“. Žmonės linkę ieškoti atsakymų. Tik ar visada atsakymai – aiškūs?

Žinojimas mažina nerimą, nes, kai dalykai darosi aiškūs, nebereikia kankintis nežinioje. Todėl visiškai natūralu, kad, vykstant skyryboms, norisi rasti atsakymą į klausimą, kodėl tai vyksta. Dirbdamas dažnai pastebiu dvi skirtingas pozicijas: vieni sako, kad nežinia juos sekina, jie tiki, jog palengvėtų, jei sužinotų priežastį. Tuo tarpu kiti, kurie priežastis sužinojo arba jiems jos buvo tiesiai įvardytos, nebūtinai jaučiasi geriau, dėl šito jų skyrybų procesas netapo lengvesnis. Siūlyčiau apie žinojimą pagalvoti iš kitos perspektyvos: ar tikrai esu pasirengęs išgirsti atsakymą, kad ir koks jis būtų? Ar tikrai noriu žinoti? Ir galiausiai – ką žinojimas pakeis mano realybėje? Jeigu atsakymų nepavyksta gauti, tenka susitaikyti su nežinia ir pamažu priimti, kad tam tikra buvusio bendro pasaulio dalis taip ir liks nepažinta.

Rašote, kad net ir skausmingiausi jausmai turi prasmę. Galbūt egzistuoja jausmas, kurį besiskiriantiems ar išsiskyrusiems žmonėms sudėtingiausia priimti?

Išsiskyrusiems žmonėms turbūt sunkiausia priimti baigties realybę. Sunku susitaikyti su tuo, kad santykiai gali tiesiog baigtis, ir kartais tai vyksta nepriklausomai nuo mūsų pastangų, nuo to, ką padarėme, ko nepadarėme, ar ką dar būtume galėję padaryti. Apibendrinu, aišku, tačiau kurdami gilius santykius, retai kada galvojame, jog viskas baigsis. Pabaigos faktas prieštarauja mūsų lūkesčiams, tokią realybę priimti yra be galo sunku. Tačiau, kai galiausiai priimame sunkų faktą, kad pabaigos pasaulyje egzistuoja, o mes pajėgūs išgyventi skausmą, mūsų vidinės ribos prasiplečia. Prieš netektį buvome vienokie, o ją išgyvenę ir priėmę, tampame šiek tiek didesni. Didysis paradoksas – nors ir patiriame skaudulį, priėmę patirtį, jaučiamės pripildyti ir galintys būti. 

Per savo praktiką lydėjote daugybę žmonių, išgyvenančių skyrybas. Esate girdėjęs daugybę istorijų. Ar jos panašios?

Praktikoje pastebiu, kad iš tiesų egzistuoja skirtingi būdai skirtis. Vieni žūtbūt siekia teisybės. Skaudžiausia jiems būna todėl, kad bando emociškai išlyginti patirtą skausmą ir nori, kad viskas vyktų pagal tam tikrą teisingumo modelį. Toks teisybės ieškojimas skyrybų procese emociškai yra skausmingiausias ir labiausiai alinantis.

Antrajai grupei priskirčiau tuos, kurie labiau linkę priimti realybę. Čia galbūt ne visada ieškoma teisingumo, bet egzistuoja suvokimas, kad gyvenime gali būti visaip, įskaitant skausmą ir neteisybę. Tokiems žmonėms išgyventi skyrybas yra ne mažiau sunku, tačiau gebantys priimti tai, kas vyksta, geba greičiau ir sklandžiau paleisti.

Trečiąją grupę sudaro žmonės, kurie išgyvena visišką sumaištį ir pasimetimą. Jie iki galo nesupranta, nei koks tai buvo santykis, nei apie ką jis išvis buvo. Tokiu atveju pokyčiai vyksta nežinios būsenoje.

Skirtingi keliai yra tarsi įrodymas, kad kiekviena skyrybų patirtis turi savo unikalius niuansus, kuriuos svarbu suprasti.

Knygoje kalbate ne tik apie santuokos pabaigą, bet ir apie atsisveikinimo fenomeną. Turbūt gyvenime mes nuolat mokomės skirtis ir atsisveikinti?

Iš tiesų nuolat mokomės atsisveikinti ir paleisti. Tačiau kartu mokomės ir susitikti. Manau, kad tai yra neatsiejamos gyvenimo dalys, kurios viena be kitos neegzistuoja.

Rašote, kad skyrybos kai kada padeda nusimesti vaidmenis. Kodėl krizės dažnai kviečia mus į susitikimą su savimi?

Krizės mus neišvengiamai keičia. Nenorėčiau teigti, kad po jų būtinai tampame stipresni, bet tikrai kitokie. Kartais jos atneša šiek tiek daugiau išminties, o kartais padaro mus jautresnius. Santykių griūtis, skyrybos priverčia ieškoti naujo požiūrio į save ir giliau save suprasti. Jei ateityje norėsime atverti akis kitam žmogui, pirmiausia privalome pamatyti save. Būtent todėl esame priversti atsigręžti į vidų. 

Ar, rašydamas knygą, pats iš naujo permąstėte skyrybų reiškinį? Gal buvo minčių, kurios jus nustebino?   

Rašydamas knygą, iš tiesų gilinausi į skyrybų fenomeną, jį tyrinėjau. Tai privertė permąstyti, kas šiame procese sudėtingiausia, o kas galbūt atneša lengvumą. Minčių kilo įvairiausių, apimdavo abejonės savimi. Klausdavau savęs, ką naujo dar galiu pasakyti apie santykius ir jų pabaigą. Tačiau kartu išsikristalizavo viena labai svarbi mintis, kad santykiams užbaigti reikia laiko. Reikalingas tam tikras rituališkumas, laiko tėkmė ir perėjimas per įvairius etapus: bendras šventes, kasdienybės akimirkas, kol skyrybų turinys pamažu susiguli.

Kokia yra didžiausia klaida ar klaidingas įsitikinimas, kurį žmonės turi apie skyrybas, ir kaip jūsų knyga tai pakeičia?

Didžiausia klaida yra vertinti skyrybas kaip absoliučią gyvenimo nesėkmę. Manau, kad dešimt ar dvidešimt metų gražaus bendro gyvenimo, net jei jie galiausiai baigiasi skyrybomis, vis tiek gali būti laikomi sėkminga istorija. Žinoma, ne visada ir ne visais atvejais, tačiau pabaiga neturėtų nubraukti ir nuvertinti to, kas iki tol buvo gražu ir tikra.

Ar, rašydamas knygą, radote atsakymą, kaip gyventi dviese, kad netektų skirtis?

Sunku atsakyti, nes tokio recepto tikrai nežinau. Turiu nuojautą, kad santykiuose yra svarbu žiūrėti ir į save, ir į kitą žmogų. Kai tai vyksta, sukuriama erdvė ir pačiam santykiui augti bei vystytis.