Po dvidešimties metų skaitytojai iš naujo atranda Apolinaro Čepulio romaną „Likimo upė“

Geros knygos nesensta. 2003-aisiais pasirodęs Apolinaro Čepulio romanas „Likimo upė“ buvo įvertintas Juozo Paukštelio premija. Autentišką technokrato rašytojo pasakojimą aptarinėjo kritikai ir skaitytojai, tačiau, kaip dažnai nutinka, knygą iš lentynų išstūmė kitos, naujesnės. 

Vis dėlto, po daugiau nei dviejų dešimtmečių leidyklos „Alma littera“ perleista knyga ir vėl atrado savo skaitytoją – naujas „Likimo upės“ leidimas jau kartojamas, o knygos gerbėjus prieš pat Kauno knygų mugę pasiekė ir antroji pasakojimo dalis „Likimo upė. Rėvos“. 

„Knygai atėjo naujas laikas“, – sako rašytojo sūnus Apolinaras Čepulis. Jis puikiai prisimena, kaip tėvas džiaugėsi 2003-aisiais išleista knyga, ir graudinasi, kad šiandien jos sėkme ir didžiuliu skaitytojų būriu rašytojas džiaugtis nebegali – jo 93-ejų tėvo atmintyje išsitrina prisiminimų detalės, įvykiai ir žmonės. 

Technokratas iš prigimties, technologijų konstruktorius, buvęs Metalo pjovimo staklių mokslinio tyrimo instituto Vilniaus filialo skyriaus vadovas, 12 išradimų autorius, technikos mokslų daktaras A. Čepulis rašytoju tapo gana vėlai – septyniasdešimties. Dar po dvejų metų buvo priimtas į Rašytojų sąjungą. 

Knygos sugrįžimas tarsi pratęsia romano „Likimo upė“ mintį – žmonių likimai lyg upe plaukia. Kartais dingsta iš akių, o kartais, žiūrėk, išnyra kitoje vietoje ir visai kitu laiku. „Kiekvienas autorius yra patenkintas, kad jo knygos skaitomos, – sako rašytojas A. Čepulis ir priduria, kad jam net įdomu, kas knygoje skaitytojus traukia. – Nesu profesionalus rašytojas, kuris romano siužetą išgalvoja, aš rėmiausi gyvenimo faktais. Iš gyvenimo paimti faktai, matyt, žmonėms įdomūs. Knygos sėkmė turbūt, kad joje aprašytas gyvenimas“. 

Rašytojas yra pasakojęs, kad pats sugalvojo, suprojektavo ir, pasiskolinęs iš skulptorių įrankius, nukalė akmeninį paminklą ant motinos kapo. Romanai – dar vienas mamos atminimo įamžinimas. Romanas, į kurį sudėjo motinos gyvenimą, vargus ir kančias, tapo padėka už tai, kad buvo užaugintas, išleistas į mokslus ir galėjo kurti savo ateitį. 

Vasaromis, kol dar turėjo jėgų, rašytojo mama gyveno kaime, o žiemai atvažiuodavo į Vilnių pas sūnų. Kai šis pareidavau iš darbo, ji jau būdavo aplankiusi bažnyčias. Jiedu susėsdavo ir kalbėdavosi apie jaunystę, tėvus, karus ir kaimynus. Sūnus tuos pasakojimus užrašė, vėliau jie nugulė „Likimo upės“ puslapiuose. 

Paklaustas, ar viskas, kas aprašyta knygoje, tikrai nutikę, A. Čepulis šypteli: „Turbūt per mažai tikrų dalykų, reikėjo daugiau pasakoti, kas tikra. Bet ir sugalvoti labai nebuvo ko. Mane mama augino viena, tėtis mirė, jai reikėjo ir į darbą išeiti, ir namus prižiūrėt, ir mane aprengt, į mokyklą išleisti. Atsimenu, buvo sutarta, kad paštininkui Fokui, pas kurį gyvenau, už butą mama mokės malkomis. Bet žinote, malkos miesčionių akimis yra vienokios, o kaimiečių – kitokios. Mes, kaimiečiai, apie šakas, miestiečiai – apie kalades. Foko šeimininkė buvo labai nepatenkinta, kai mama tas savo malkas atvežė“. 

Išleisdama į mokyklą, prisimena, mama įduodavo kastinio puodynę. Tris dienas jis būdavo skanus, bet paskui, stalčiuje po lova laikomas, surūgdavo. Bet valgyti vis tiek reikėdavo, nieko kito nebuvo. 

„Aišku, kad aukštojo mokslo siekiau mamos pastūmėtas, – pasakoja A. Čepulis. – Kuršėnuose man samdė kambarį, vienais metais pas paštininką gyvenau, kitais – pas zakristijoną. Nepamenu, kad būčiau labai mokęsis, numesdavau portfelį namuose, o pats – futbolo žaisti“.

Jaudinantis pasakojimas apie XX amžiaus moters dalią, jos jaunystę, pasirinkimus, atsidavimą ir istorinius to meto įvykius šiandien lyginamas su garsiąja lenkų nobelisto Władysławo Reymonto epopėja „kaimiečiai“. 

„Romanas yra neprilygstamas realistinio vaizdavimo stiprumu ir įtaiga... Kūrinys paperka tikrumu, dramatizmu, turtinga kalba“, – taip A. Čepulio knygą apibūdina prof. Elena Bukelienė. 

Parašyti ir išleisti „Likimo upę“ rašytojui prireikė beveik aštuonerių metų. A. Čepulis yra sakęs, kad braukymo būta daugiau negu rašymo. Redaktorės Giedrė Kmitienė ir Bronė Balčienė suredagavo pasakojamąją dalį, tačiau, autoriaus prašymu, veikėjų kalbą paliko beveik tokią, kokią jis buvo užrašęs – gyvą, sodrią, pažymėtą Kuršėnų krašto tarme. Rašytojui tai atrodė svarbu – senolių, ypač kaimo žmonių, kalba yra tarsi gėlas šaltinio vanduo su visais jo turimais mineralais. 

Romano centre – Kuršėnų krašto ūkininkų šeimoje gimusi Viktorija. Nuo mažens ji sukasi alinančių darbų verpetuose, paklūsta griežtai šeimos tvarkai, pasninkams ir maldai. Kai tėvai nusprendžia ją išleisti už nepažįstamo, niūraus ir grubaus vyro, jos gyvenimas pasuka kryptimi, kurios ji pati nesirinko. Net ir patirdama nepriteklių, smurtą, pažeminimus, Viktorija išsaugo gebėjimą užjausti kitą.

Vienas svarbiausių knygos ir pačios Čepulių šeimos istorijos epizodų – Viktorijos sprendimas auginti kitos moters pagimdytą kūdikį. „Mama vaikui yra ne ta, kuri gimdė – jis jos kančių nežino. Mama yra ta, kuri vaiką užaugina“, – sako A. Čepulis ir priduria, kad daugeliui žmonių būdinga apie savo gyvenimą pasakoti tik gražius dalykus – slaptąją pusę esame linkę nutylėti. 

„Likimo upė“ pasakoja ne tik vienos moters gyvenimą. Knygoje atgyja XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos kaimas – jo buitis, darbai, religinės tradicijos, šeimos hierarchija, piršlybos ir laidotuvės. Žmogaus gyvenimą dažnai lemia ne norai, o žemė, šeima, papročiai, skurdas ir bendruomenės nustatytos taisyklės.

Paklaustas, kuo romanas artimas šių dienų skaitytojams, A. Čepulis dėsto: „Reikalas tas, kad žmonės visais laikais yra vienodi. Jie savo viduje išgyvena tai, kas nemalonu, kas slapta, kas sunku. Visi mes norime būti skaistūs, šviesūs, permatomi, geri, o juodąsias puses slepiame. Visokių dienų būna, bet norisi matyti šviesiąją pusę. Bent aš taip mąstau…“ 

Po pirmojo knygos leidimo A. Čepulis yra kalbėjęs, kad knygoje aprašomas laikmetis gali būti savaip aktualus bet kuriame amžiuje. Juk visais laikais žmonės dirbo, bendravo, padėjo vieni kitiems, mylėjo, neapkentė, svetimoteriavo, augino vaikus, tikėdamiesi iš jų paramos senatvėje, smurtavo, meldėsi bažnyčiose, ėjo išpažinties, prisiekinėjo laikytis dešimties Dievo įsakymų. Tačiau ne viskas taip buvo, ne viskas taip yra ir šiandien. 

Rašytojas nebekuria, tik kartais atsiverčia savo knygas. Sūnus Apolinaras pasakoja, kad tėvas stebisi – kiek daug sugebėjo užrašyti. Ir jei tada to nebūtų padaręs, viskas galiausiai išnyktų iš atminties.