Naują knygą apie intuiciją išleidęs Laurent’as Gounelle’io: „Rašytojai dažnai rašo intuityviai, nors patys to nežino“

Vos pasirodžiusios, visos prancūzų rašytojo, socialinių mokslų, psichologijos, filosofijos ir asmeninio tobulėjimo entuziasto Laurent’o Gounelle’io knygos tampa sensacija ir patenka į geriausiai parduodamų knygų sąrašus. Būtų galima surinkti tūkstantines minias tų, kurie pasakytų, kad šio autoriaus knygos pakeitė jų gyvenimą. „Intuiciją turi kiekvienas, – teigia prancūzas, lietuviškai pristatantis naujausią savo knygą „Intuicija“, kuri neabejotinai pakutens giliausius skaitytojų minčių ir sąmonės sluoksnius.

Aktualias pasaulio ir žmonijos problemas nagrinėjančios L. Gounelle’io knygos išverstos į 27 kalbas. Pastarąją – „Intuicija“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Lina Perkauskytė, išleido leidykla „Alma littera“, autorius skiria ieškantiesiems atsakymų ir trokštantiesiems pažinimo. Supindamas trilerio elementais paskanintą įtraukiantį siužetą ir populiariąją psichologiją, bestselerių „Dievas visada keliauja incognito“, „Žmogus, kuris norėjo būti laimingas“, „Pažadu tau laisvę“ autorius padeda atsiskleisti kiekviename iš mūsų glūdinčiai jėgai ir atrasti kelią į laimingą gyvenimą.

Jaunas niujorkietis Timotis Fišeris rašo detektyvus, kurie sulaukia vidutinio pasisekimo. Jis save laiko žmogumi, kuris gyvena neįdomų, banalų gyvenimą. Griaustiniu iš giedro dangaus jam tampa vieną dieną prie namų slenksčio išdygę ir slaptą projektą vykdantys FTB agentai. Intuicija projekte užima itin svarbią vietą. Timotis gali būti vienas iš žmonių, turinčių neeilinę nuojautą ir galinčių padėti jiems sulaikyti paslaptingą padegėją. Prasideda lenktynės su laiku ir visiškai jo nepažinta vidine jėga.

Rašytojas davė interviu Lietuvos skaitytojams. Su knygos „Intuicija“ autoriumi L. Gounelle’iu kalbėjosi Augustė Gittins.

Jūsų knygoje galima rasti Nobelio premijos laureato, reliatyvumo teorijos kūrėjo Alberto Einsteino citatą, kurioje teigiama, kad intuityvus protas mums yra iš aukščiau duota, pašventina dovana, o racionalusis – ištikimas kiekvieno žmogaus tarnas. Mes sukūrėme visuomenę, kuri garbina tarną, o dovaną yra pamiršusi. Kaip jums atrodo, kodėl šią dovaną naudojame vis rečiau?

Ankstesniais laikais, norint atsikratyti visuomenėje vyravusio obskurantizmo ir prietarų, į pirmąją vietą reikėjo iškelti racionalumą, nuo pat mokyklinio amžiaus ugdyti loginį mąstymą. Visa tai buvo taip išvystyta, kad visiškai nustojome naudotis intuicija. Šiandien mokslas įrodęs, kad nuojauta egzistuoja, esu įsitikinęs, jog iš naujo ja naudotis išmoks vis daugiau žmonių.

Kaip manote, ar kiekvienas turi vienodai išvystytą intuiciją? Gal vieni esame gabesni, o kiti ne taip greitai mokomės ja naudotis?

Intuiciją turi kiekvienas! Kiekvienas gebame gauti informacijos, kurios neįmanoma pasiekti tiesiogiai, kai naudojamės penkiomis juslėmis. Vienus toji informacija pasiekia lengviau, kiti iki jos keliauja sunkiau, bet esu tikras, kad šis gebėjimas nesunkiai išugdomas. Išsiugdžiau jį ir aš, taigi šiandien savo kasdieniame gyvenime dažnai pasitelkiu nuojautą. Ypač kai turiu priimti kokį nors svarbų sprendimą. Aiškiai žinau: atsakymai slypi manyje, galiu juos atrasti, įsiklausydamas į savo pojūčius.

Kada, jūsų nuomone, turėtume vadovautis intuicija, o kada – racionaliai mąstyti? Ar egzistuoja kokia nors taisyklė?

Manau, kad pačius svarbiausius gyvenimo sprendimus priimame intuityviai, o ne racionaliai. Pavyzdžiui, rinkdamiesi žmogų, su kuriuo susituoksite arba gyvensite, juk klausote širdies, o ne atliekate vertinimą pagal tam tikrus kriterijus, argi ne taip? Neabejoju, kad daugelyje sričių geriausius sprendimus priimate tuomet, kai klausote savo nuojautos.

Tačiau juk taip lengva apsigauti: intuiciją supainioti su fantazija, svajone ar norais, kad viskas vyktų ypatingai…

Fantazijos, svajonės ir troškimai, taip pat ir baimės, gimsta galvoje, o intuicija – kūne. Ji susijusi su tam tikru pojūčiu, kuris kiekvienam – savitas. Kai įgauni daugiau patirties, pradedi greitai atskirti.

Sakoma, kad moterys turi stipresnį intuicijos jausmą nei vyrai. Tikrai taip yra?

Manau, kad tai – pramanas. Jį sukūrė vyrai, norėję pasakyti, kad jie yra racionalesni. Racionalumas jiems atrodė proto ir intelekto požymis. Tačiau protingumą sieti su racionalumu nėra labai… protinga, nes protingumas yra kur kas daugiau! Iš tikrųjų intuityvūs gebėjimai yra būdingi kiekvienam.

Esate populiariosios psichologijos knygų meistras. Naujausia jūsų knyga „Intuicija“ įtraukia dar stipriau – joje galima rasti ir trilerio, ir kriminalinio romano elementų. Kodėl sumanėte savo kūrinyje sumaišyti keletą žanrų?

Tokia mintis kilo tyrinėjant, kaip intuicija naudojosi JAV Centrinė žvalgybos valdyba. Žvalgybininkai intuiciją pasitelkdavo nustatydami strateginių taikinių vietas. Pagalvojau, kad tokį pat metodą galėtų taikyti ir Federalinio tyrimų biuro policininkas, norintis išsiaiškinti nusikaltėlio buvimo vietą...

Pagrindinis jūsų knygos veikėjas yra rašytojas. Ar jūs, du rašytojai, turite daug bendro?

Manau, esu toks pat tinginys kaip ir tas veikėjas! Be to, abu stipriai kliaujamės nuojauta. Rašytojai dažnai rašo intuityviai, nors patys to nežino: manosi esą kūrybingi, nes yra visiškai tikri, kad rašymo idėjos kyla jų smegenyse. Tačiau nuoširdžiai manau, kad ne mes esame mums kilusių idėjų autoriai, mes tik sugebame tas idėjas pagauti.

Įstrigo jūsų knygos mintis apie tai, kad viską interpretuojame – kitų jausmus, mintis, veiksmus, poelgius ir daugybę kitų dalykų. O ar pats savo gyvenime išmokote vengti interpretacijų?

O taip! Ir man teko gerokai pasistengti! Tačiau tai yra svarbu, jei nori geriau gyventi ir, svarbiausia, pagerinti savo santykius su žmonėmis. Kai liaujamės interpretavę jų žodžius, poelgius, veido išraiškas, mums lieka dvi išeitys – arba užduoti daugiau klausimų, kad geriau juos suprastume, arba tiesiog manyti, kad jų ketinimai yra geri. Atrodo, abiem atvejais mes išlošiame!

Savo knygoje pasakojate apie padegėją, kuris yra išsikėlęs misiją sunaikinti finansines korporacijas. Ar išduosite, kas už jo slypi?
Metas suvokti, kas sukelia bėdas mūsų planetoje. Ir pasistengti, kad mūsų sąmonė taptų šviesesnė.

Knygoje teigiate, kad žmogus arba yra laisvas, arba ne. Laisvas žmogus yra laisvas bet kokiomis aplinkybėmis. Tačiau kodėl kartais neapleidžia jausmas, kad laisvė yra tik iliuzija?

Daugelis žmonių mano, kad jų laisvė priklauso nuo kitų. Tačiau, mano nuomone, laisvė yra prigimtinė. Kadangi gyvūnus valdo instinktai, nėra sunku gana tiksliai numatyti, koks bus kokio nors gyvūno jauniklio gyvenimas: pavyzdžiui, katė medžios peles ir paukščius. Tačiau tiksliai numatyti, kaip klostysis kūdikio gyvenimas, visiškai neįmanoma – kiekvienas jį kuriame patys. Tai ir yra mūsų laisvė. Kaip sakė filosofas Jeanas Paulis Sartre’as – žmogaus egzistencija pirmesnė už esmę.

Vis dėlto, daugelis žmonių nesuvokia esantys laisvi, jie nesąmoningai paklūsta taisyklėms, tam, kas plačiai priimta arba ko iš jų tikisi aplinkiniai: sprendimus dažnai lemia kitų žvilgsnis arba nuomonė. Tie, kurie taip elgiasi, iš tikrųjų savojo gyvenimo negyvena…

Savo knygose derinate išgalvotą istoriją ir savigalbos patarimus. Daugybė skaitytojų teigia, kad jūsų knygos jiems padėjo išgyventi, pakeitė to meto situaciją. Ar knygos tikrai padeda žmonėms kritinėse situacijose?

Istorijos – ir pasakojamos knygose, ir rodomos filmuose – padeda gyventi. Tik galbūt vienos mus veikia labiau nei kitos.

Intuicija yra tai, ko mes negalime pamatyti, tik jaučiame. Kaip ir daugelį kitų, sunkiai apčiuopiamų dalykų, ją nelengva paaiškinti. Dažnai kyla mintis, kad apie pasaulį mes daug ko nežinome. Galvojate apie tai?

Mane tas jausmas nepaprastai žavi! Negalėčiau pakęsti minties, kad žinome viską ir kad viską pasaulyje galime paaiškinti racionaliai. Gyvenimas dar neprarado savo magijos – ir neturi jos prarasti!