Lenkų istorikė ir rašytoja Anna Brzezińska leidžia kalbėti moterims: žvilgsnis į renesanso Jogailaites

„Istorija vienija praeitį ir dabartį, todėl turime sąžiningai ją pasakoti. Mes, lenkai, ir jūs, lietuviai, turime nepaprastą politinę, kultūrinę, religinę mozaiką, kurią dažnai kūrėme drauge. Norėjau savo romane ją parodyti“, – istorinio romano „Vavelio dukterys“ pristatyme Vilniuje kalbėjo viena įtakingiausių Lenkijos šiuolaikinių rašytojų ir istorikių vadinama Anna Brzezińska.

Lodzės universiteto dėstytoja A. Brzezińska, ypač besidominti Jogailaičių dinastijos laikmečiu, savo romane „Vavelio dukterys“ meistriškai sujungė literatūrinį pasakojimą ir  akademiškai tikslias istorines detales. Romanas, kaip ir kiti šios autorės kūriniai, remiasi istoriniais tyrimais, kūrybiškais personažais ir įtikinamu pasauliu, atskleidžiančiu ne tik valdovų, bet ir jų aplinkos gyvenimą. Lenkijoje „Vavelio dukterys“ laikomos vertinga Jogailačių dinastijos saga.

Į lietuvių kalbą novatoriškai sumanytą istorinį romaną apie išskirtinį Lenkijos ir Lietuvos istorijos etapą, kuriame Jogailaičių dinastija yra galybės apogėjuje ir kartu – ant prarajos krašto, išvertė Kazys Uscila. Išleido leidykla „Alma litera“.

„Vavelio dukterys“ pasakoja istoriją apie dvi Krokuvoje 1526-ųjų naktį gimusias mergaites. Viena iš jų – Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo ir karalienės Bonos Sforcos dukra Kotryna. Antroji – nesantuokinė tarnaitės Reginos ir salyklininko Bartolomėjaus dukra Dosia.

Būtent šios dvi moterys A. Brzezińskai leido atskleisti skirtingas moterų pažiūras, įpročius ir gyvenimo būdą XVI amžiuje. Ir didikų dukra Kotryna, ir tarnaitės dukra Dosia tapo karališkųjų rūmų gyvenimo liudininkėmis, o kartu – įkaitėmis.

„Jogailaičiai buvo įspūdinga dinastija, – teigia lenkų istorikė. – Jai gyvuojant, ir Vilniuje, ir Krokuvoje vyko labai ryškios kultūrinės permainos, ji buvo susijusi su svarbiausiomis Europos dinastijomis. Jogailatės – puikiai išsilavinusios, daug skaitė, rašė viena kitai laiškus. Nemažai laiškų išlikę, yra išleista apie septyniasdešimt tomų korespondencijos. Juose – autentiški ano meto moterų balsai, rūpesčiai ir pasidalijimai, nieko nereikia išgalvoti, tik skaityti“.

Savo romane A. Brzezińska sako norėjusi parodyti, kad istorija – ne tik karų, traktatų ir dinastinių santuokų grandinė, dažnai tai – nepastebimų, paprastų žmonių gyvenimo drama. Tokį personažą ir įkūnija Dosia, į Vavelio rūmus iš žemiausių sluoksnių patekusi mergaitė, galinti tyliai stebėti ne tik didingas puotas, vestuves ir diplomatines intrigas, bet ir šešėlines Vavelio gyvenimo puses: alchemikų dirbtuves, gimdymo kambarius, viešnamius ir tylų, dažnai žiaurų moterų likimą.

„Savo knygos heroje pasirinkau ne tik karalaitę, apsisprendžiau, kad vadove po Jogailaičių pasaulį bus Dosia – mėgstamiausia dvaro moteris. Istoriniai šaltiniai liudija, kad ji gyveno kartu su Kotryna, kartu su ja rašė laiškus seserims, tačiau Dosios kilmę, jos vaikystę aš sugalvojau, šaltiniuose to nerasime. Per ją norėjau papasakoti, kaip Jogailaičių valdymo metais moterys gyveno Krokuvos kaimuose“, – prisipažįsta knygos autorė ir patikina, kad apie dvaro nykštukes, tarnaičių dukras rašyti yra kur kas sunkiai nei apie karalaites.

Elito istorijos šiandien atgimsta archyvuose saugomose dvaro knygose, o valstiečių moterų likimai neretai taip ir likdavo neužrašyti. Arba jų tenka ieškoti teismų, bažnyčių archyvuose, o paskui – atkurti vaizduotėje.

„Kiekviename skyriuje pasakoju moters istoriją – ja tampa vaiko gimimas, gimdymas, apsivalymas, vaikystės patirtys, edukacija. Dvaro moterų gyvenimai vystosi lygiagrečiai su karalaičių istorijomis, tarnaitės negyvena sau, gyvena kitiems, tiems, kuriems dirba. Tuo pačiu – tai ne tik darbo santykiai, bet ir asmeniniai, mezgasi draugystės. Dabartiniais laikais rašau apie praeitį, tai tarsi susieja laikus ir istoriją. Kai pagalvoji, juk ir anuomet, ir dabar tėvai labiausiai nori, kad jų vaikai būtų laimingi“, – sako rašytoja A. Brzezińska ir priduria, kad labiausiai iš knygos herojų jai patinka Elena, turėjusi laimingą šeimą. 

Tokią šeimą ir aš turiu – vyrą ir du sūnus, kuriuos buvau šiek tiek aplaidusi, kol rašiau „Vavelio dukteris“, – prisipažįsta.

Rašytoja džiaugiasi, kad romaną pavyko išversti į lietuvių kalbą ir išleisti Lietuvoje. „Tai bendras abiem mūsų šalims laikotarpis, neabejojau, kad jis galėtų būti įdomus lietuviams. Perėjau tris leidyklas, kol atradau „Almą literą“, esu laiminga, kad nereikėjo ilgai įtikinėti, kad patikėjo mano istorija“, – sako.  

„Vavelio dukterys“ – ne tik pasakojimas apie karalaitę Kotryną ir taranitę Dosią. Tai autentiškas, gyvas, sodrus paveikslas, kuriame istorija atgyja moterų balsuose, virtuvės šnabždesiuose, ašarose, slaptose svajonėse ir drąsiuose poelgiuose. Tai pasakojimas apie moterų pasaulį, kuris dažnai likdavo istorinių kronikų paraštėse.