Knygą apie gabius vaikus išleidusi psichologė Jurga Misiūnienė: „Aukštos pareigos ar žinomumas gabiausiųjų nemotyvuoja“

Statistika teigia, kad pasaulyje tik nuo dviejų iki penkių žmonių iš šimto turi aukštesnį nei 130 intelekto koeficientą. Ir nors tokių – mažuma, būtent jie dažniausiai keičia pasaulio eigą. „Gabūs vaikai stebina mąstymo greičiu, smalsumu. Jie nuo pirmųjų gyvenimo dienų mato pasaulį kitaip, o augdami, augina ir save, ir tėvus, mokytojus, bendruomenę. Tokių vaikų nėra daug, jie vadinami likimo apdovanotaisiais“, – sako psichologė, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, universiteto gabių vaikų centro ugdymo „Gifted“ psichologų koordinatorė dr. Jurga Misiūnienė.

Vis dėlto savo knygoje „Gabus vaikas“, kurią neseniai išleido leidykla „Alma littera“, J. Misiūnienė teigia, kad prigimtiniai gabumai negarantuoja nei laimės, nei sėkmės. Gabiems vaikams nerezervuojamos darbo vietos NASA ar Silicio slėnyje. „Kad pasiektų tikslų, jiems teks daug dirbti. Teks dirbti ir tėvams bei ugdytojams“, – įsitikinusi knygos autorė.

Per darbo metus J. Misiūnienė patyrė, kad auginti gabų vaiką yra ir didžiulė dovana, ir iššūkis. Juk dažniausiai suaugusieji tokių vaikų nesupranta, o ir patys vaikai nesupranta savęs. Dėl to reikia juos atrasti, atpažinti, padėti tobulėti arba bent jau netrukdyti jiems augti patiems.

Knygos autorę itin liūdina faktas, kad daugybė gabių vaikų taip ir užauga nesužinoję, kokį išskirtinį potencialą turėjo. „Kartais gabus vaikas – tai penkiolikmetis maištininkas, retai pasirodantis mokykloje. Kartais – tylioji mergaitė, kuri, net žinodama atsakymą, bijo jį pasakyti garsiai. Kartais autistiškas vaikas, kuris mąsto kitaip, bet ne mažiau giliai. Ir tik rečiau – sunkiai dirbantis ir labai gerai besimokantis. Ši knyga yra bandymas pasidalinti tuo, ką žinau ir kuo tikiu. Jei ji bent vienam tėvui, mokytojui ar psichologui padės pastebėti, suprasti ir išauginti gabų vaiką, mano tikslas bus pasiektas“, – ji sako.  

Su knygos „Gabus vaikas“ autore J. Misiūniene kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.

Kas yra gabus vaikas? Galbūt egzistuoja statistika, leidžianti suskaičiuoti, kiek tokių vaikų turime? 

Gabus vaikas iš savo bendraamžių išsiskiria aukštesniais gebėjimais, kurie nulemia jo potencialą siekti aukštesnių rezultatų. Kadangi veiklos sričių yra daug ir įvairių, tai ir gabumų gali būti labai skirtingų. Aš daugiausiai domiuosi intelektualiai gabiais vaikais – tais, kurie iš bendraamžių išsiskiria stipriu loginiu mąstymu, gebėjimu pastebėti dėsningumus, sparčiai mokosi iš asmeninės patirties, bet tuo pačiu geba priimti sprendimus ir situacijose, kuriose neturi ankstesnės patirties.

Konkretaus skaičiaus, kiek yra itin gabių vaikų, pasakyti neįmanoma, – sąvoka, ką laikome gabiu ir kaip gabumus matuojame, nėra vienareikšmė. Labiausiai paplitęs, tačiau tikrai ne vienintelis, yra intelekto koeficiento matas. Itin gabiais vaikais laikomi tie, kurie intelekto testuose surenka ne mažiau nei 130 IQ taškų, pralenkdami 95 procentus savo bendraamžių.

Savo knygą pavadinote „Gabus vaikas“. Galima manyti, kad apie tokius vaikus nebuvo daug rašyta, jei jums pavyko knygai duoti tokį paprastą, bet aiškų pavadinimą? 

Pavadinimo knygai ieškojau ilgai. Norėjosi, kad jis būtų aiškus, nedviprasmis. Ieškojau ir raktinių žodžių, kurie skaitytojui perduotų, kad tokius vaikus reikia pažinti, jiems padėti ir augti kartu su jais. Knygų apie gabius vaikus išties nėra daug, 2007 metais panašiai prasidedančiu pavadinimu išleista viena monografija. Tikiuosi, knygos nebus painiojamos.

Rašote, kad jūsų knyga yra apie nesuprastų vaikų jausmą. Ar daug tokių vaikų teko sutikti? 

Teko sutikti. Ir ne tik vaikų. Teko sutikti tėvų, kurie augina gabius vaikus ir jaučiasi lygiai taip pat nesuprasti kaip ir jų vaikai. Pažįstu ne vieną, kuris galėjo gyvenime labiau save realizuoti, jei kažkada, kai jis ar ji buvo vaikas, suaugusieji būtų atpažinę jų potencialą, supratę sunkumus ir padėję juos įveikti. Dirbdama mokykloje psichologe taip pat sutikau didelį intelektinį potencialą turinčių paauglių, kurie toli gražu nesimokė aukščiausiais pažymiais, turėjo elgesio ar emocijų sunkumų. Vieniems užteko padrąsinimo, kiti net ir sužinoję, kad galėtų daugiau, jau nebeturėjo nei noro, nei jėgų ką nors keisti.

Norėtųsi, kad šis nesupratimo jausmas keistųsi. Ir turiu optimizmo, nes VDU „Gifted“ centras siekia sukurti galimybes ugdyti gabius vaikus, o švietimo politikos formuotojai šiek tiek dažniau prakalba apie būtinybę užtikrinti kokybišką ugdymą ne tik vaikams, kurie turi sunkumų, bet ir tiems, kurių mokymosi potencialas yra labai aukštas. Visgi to nepakanka, nes sisteminiai pokyčiai nevyksta.

Kokį mitą apie gabius vaikus savo knygoje labiausiai norėjote sugriauti? 

Kad jiems viskas labai lengva. Kad gabus vaikas vienaip ar kitaip prasimuš be suaugusiųjų pagalbos. Toks požiūris yra labai neteisingas.

Rašote, kad neretai labai gabūs vaikai mokykloje tampa problema. Galbūt, neturime gabių mokytojų, kurie tokius vaikus atpažintų?  

Gabūs vaikai, pamokoje negavę mokymosi iššūkio, ima nuobodžiauti: mokytojas liepia  atlikti užduotis, kurios jų nieko nemoko, o atsakymas seniai žinomas. Tada jie patys prasimano pramogų. Jos, be abejo, nėra tai, ko iš vaikų tikisi mokytojai. Ką veikti neturintys, nuobodžias, pasikartojančias užduotis verčiami atlikti vaikai pradeda kalbėtis, erzinti draugus, vaikščioti po klasę arba išvis nustoja lankyti pamokas.

Jei už tokį elgesį, net nepamėginus suprasti priežasčių, vaikas pradedamas bausti, jis išgyvena neteisybės jausmą, pyksta už, jo nuomone, nepelnytą bausmę ir, būdamas nesuprastas, jaučiasi nepakankamai svarbus. Pyktis gali vesti į sąmoningai netinkamą elgesį – jis provokuoja mokytojus ir vaikus, griauna klasės drausmę, kerštauja. Gabumai jam leidžia suprasti, kada ir kaip galima manipuliuoti suaugusiaisiais ir šioje kovoje laimėti.

Gabus mokytojas šiuo atveju būtų nebūtinai tas, kurio intelektas aukštas, tai labiau kompetentingas pedagogas, mokantis suprasti gabaus vaiko ugdymo ir ugdymosi poreikius, parenkantis tinkamus mokymo būdus, kai gabus mokinys įtraukiamas į mokymosi procesą, nepaliekant jam laiko nereikalingam nuoboduliui.

Nemenkas vaidmuo čia tenka ir paties mokytojo psichikos sveikatai: pavargęs, emociškai nestabilus mokytojas vaikui nepajėgs padėti. Net gebėdamas atpažinti gabų vaiką, toks mokytojas neturės jėgų su juo dirbti, nes jam pačiam reikia pagalbos.

Teigiate, kad apie 40 procentų gabių vaikų nerealizuoja savo potencialo. Kas dažniausiai jiems trukdo?

Priežasčių gali būti daug ir įvairių. Knygoje dalinuosi keletu iš jų. Sakykime, atpažinti vaiko gabumus ir juo realizuoti kartais trukdo įvairios negalios, sutrikimai. Jei fizinę judėjimo negalią turintis vaikas neturi galimybių pasiekti laboratorijos arba dėl ligos praleidžia daug pamokų, jo rezultatai gali prastėti.

Egzistuoja ir socialinės-kultūrinės priežastys: vaikas patenka į nepalankią jo gabumų raiškai situaciją, kai gyvena toliau nuo ugdymuisi reikalingų centrų, o tėvai negali jo kasdien vežioti. Ir jei suaugusiam neatrodo svarbu pasirūpinti tuo, kad būtų realizuojami vaiko gabumai, tai naivu tikėtis, kad tuo pasirūpins pats vaikas. Jausdamas, kad kiti jo nesupranta, išgyvendamas vidinį konfliktą tarp noro save realizuoti ir pritapti prie gabumų nepripažįstančios, bet vis tiek labai svarbios aplinkos, vaikas kaupia emocinę įtampą, gali rinktis netinkamus būdus, kaip išgyventi ir tapti pripažintu.

Ir paskutinė grupė, kur pokytis lengviausiai pasiekiamas, yra pedagoginių priežasčių grupė. Mūsų švietimo sistema nėra užtikrinusi tinkamų sąlygų, kad gabūs vaikai gautų jų poreikius atitinkantį ugdymą. Knygoje dalinuosi istorija, kaip atsakingai į savo darbą žiūrinčios mokytojos dėka klausos negalią turinti mergaitė turėjo galimybę mokytis taip pat kaip ir kiti mokiniai.

Kaip atskirti gabų vaiką nuo užsispyrusio, daug dirbančio pirmūno? 

Lengviausia tai padaryti stebint, kiek pastangų reikia, kad būtų pasiektas rezultatas. Daug dirbančiam pirmūnui dabartiniai reikalavimai yra mokymosi iššūkis. Dar didesni jam gali tapti neįveikiama kliūtimi, kuri, tikėtina, sukels nepalankius išgyvenimus. Lengvai ir greitai, be maksimalių pastangų tą patį rezultatą pasiekiantis gabus vaikas, net ir mokydamasis dešimtukais dešimtbalėje sistemoje, galimai nerealizuoja savo potencialo, nes,  tikėtina, negauna užduoties, reikalaujančios maksimaliai pasistengti. Mėgstu juokauti, kad gabus vaikas dešimtbalėje sistemoje turėtų mokytis mažiausiai vienuoliktukais.

Gabus, bet labai nelaimingas? Ar tai – išskirtinės situacijos? 

Tyrimuose dažniau patvirtinama džiugesnė tendencija: gabūs vaikai jaučiasi labiau laimingi, jie dažnai prisitaiko naudodami savo gabumus. Vis dėlto daug gabių vaikų taip nesijaučia. Apmaudu, kai prastos emocinės savijautos priežastimi tampa išskirtinai stiprūs vaiko mąstymo gebėjimai, o reikšmingi suaugusieji, kurie turėtų suprasti, palaikyti, padėti, elgiasi priešingai, nuvertindami vaikui kylančius sunkumus. Nesistebiu, kad tokioje situacijoje gyvenantis vaikas ilgainiui supyksta ant suaugusiųjų, ima kerštauti, o galų gale nusivilia ir savimi. Tai prarastas vaikas. Ir jei įmanoma užkirsti kelią tokių jausmų gimimui, esame įpareigoti tai daryti.

Vaikas juk auga šeimoje. Ar visiems tėvams pavyksta atpažinti saviškio gabumus? Juk tėvams dažniausiai atrodo, kad jų vaikas – pats gabiausias...

Objektyviai spręsti apie savo vaiko gabumus tėvams sunku dėl kelių priežasčių. Tėvai skirtingai vertina savo vaiko gebėjimus – vieniems tai jokia vertybė, kitiems – nieko išskirtinio, jiems atrodo, kad visi vaikai tokie kaip jų, o kai kurie išties mano, kad jų vaikas yra pats gabiausias. Toks įsitikinimas gali būti ir pagrįstas, ir ne, juk gabumų lygio nustatymas reikalauja objektyvaus palyginimo su kitais vaikais. Tėvų galimybės lyginti savo vaiką su bendraamžiais būna ribotos. Įdomiausia, kad dažniau galime pastebėti, jog stiprų loginį mąstymą ar aukštąjį išsilavinimą turintys tėvai gabius vaikus atpažįsta sunkiau , nes gabumai jiems – įprastas dalykas, o ir skirtumas nuo kitų vaikų, kurie dažniausiai yra jų ne mažiau protingų draugų atžalos, ne toks jau ryškus.

Subjektyvus žvilgsnis, kai į savą vaiką žiūrėdamas, matai tik jo privalumus, yra reikalingas tam, kad drąsintume vaikus, juos palaikytume, bet išlikti objektyviam gana sunku. Todėl gabumus patikimiausiai nustato specialistai –  psichologai, kurie derina tarpusavyje informaciją iš skirtingų šaltinių.

Kaip skatinti gabų vaiką?  Juk spaudimo jie negali pakęsti... 

Gabus vaikas dažniau nei turintis vidutinius gebėjimus užduos klausimą: o kam to reikia? Be to, jis greitai sugalvos daugiau ir originalesnių būdų, kaip išvengti to, ko nemato reikalo daryti, joks spaudimas čia nepadės.

Ilgesnis, bet daug daugiau vilties teikiantis būdas, mano supratimu, yra dialogas: pokalbis apie dalykų darymo prasmę. Kartais gal tolimą, bet labai svarbią. Svarbią vaikui, o ne suaugusiam. Jei pajėgiame pateikti logiškų argumentų – puiku, jų kalbą gabūs vaikai išties supranta. Kartais prasmė yra kuriama per santykį: vaikas elgiasi, kaip prašomas, nes supranta, kaip tai svarbu suaugusiam: „Na, gerai – jei tau taip svarbu, aš pasistengsiu“. Kad nors laikinai toks motyvas veiktų, yra būtina sąlyga – geri suaugusiųjų santykiai su vaikais.

Ar jaučiate visuomenės požiūrį, kad gabus ir taip prasimuš, jam padėti nereikia, traukti reikia tuos, kuriems sunkiai sekasi?

Ir tai –  viena iš priežasčių, kuri neleidžia man likti pasyvia stebėtoja. Esu įsitikinusi, kad pagalbos reikia visiems vaikams, nes visi yra vaikai, visi mokosi, auga, tad nusipelno sulaukti paramos. Džiaugiuosi padidėjusiu susirūpinimu padėti tiems, kuriems sunkiai sekasi, bet stengiuosi priminti, kad sunkiai gali sektis ir gabiam vaikui. Juo nesirūpindami, esame atsakingi už jo sunkumus.

Sakote, kad knyga ir jus pačią užaugino. Kokių dalykų pasisėmėte, ką atradote rašydama? 

Domėjimasis gabių vaikų tema, pasipiktinimo jausmas, kai matau nepalankius ir, mano supratimu, tegu ir nesąmoningai žalą nešančius suaugusiųjų įsitikinimus apie gabių vaikų ugdymą, o taip pat noras tapti jų advokate nuolat vertė išeiti iš komforto zonos. Mielai likčiau stebėtojo pozicijoje, pritarčiau kitiems apie tai kalbantiems, bet kai problema iš tiesų rūpi ir kalbančiųjų nepakanka, o aplink esantys sako, kad neturėčiau tylėti, tenka imtis iniciatyvos. 

Teigiate, kad gabūs vaikai yra mūsų ateitis, tačiau taip dažnai aukščiausiose pozicijose matome ambicijų kupinas vidutinybes. Kodėl taip nutinka? 

Sudėtingas klausimas. Gal ten, tose aukštose pozicijose, tiek daug nelogiškų dalykų, kad žmonės, kuriems  svarbi logika, neina?  O gal gabūs žmonės svarbius dalykus daro tyliai... Nes jiems ne taip stipriai kaip vidutinių gebėjimų asmenims reikia išorinio pripažinimo – jie patys žino, kas yra vertinga. Aukštos pareigos ar žinomumas jų nemotyvuoja. O ir protingas žodis visuomenės palaikymo dažnai nesulaukia, yra kritikuojamas, žeminamas. Tai – didžiulis mūsų visuomenės ir valstybės praradimas. Tikiuosi, kada nors tai pasikeis.