Knygą apie Antano Smetonos pasirinkimus parašiusi istorikė Ingrida Jakubavičienė: „Mums trūksta tokio aukšto lygio politikų“

„Antanas Smetona yra svarbiausia XX a. pirmos pusės Lietuvos istorijos figūra, galima sakyti, ji laiko visą šio laikotarpio istorinį naratyvą̨“, – įsitikinusi humanitarinių mokslų daktarė, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė, knygų autorė Ingrida Jakubavičienė. 2024 metais minėtas Lietuvos prezidento 150-asis jubiliejus ir jam skirta paroda „Antanas Smetona. Nelengvi pasirinkimai“ istorikę įkvėpė parašyti to paties pavadinimo knygą. 

„Antanas Smetona. Nelengvi pasirinkimai“ yra dar vienas bandymas Lietuvos visuomenei pristatyti XX amžiaus pirmos pusės istoriją formavusio politiko sprendimus, jo moralės normas ir to meto aplinkybes. Knygos autorė I. Jakubavičienė skaitytoją ragina atidžiau pažvelgti į svarbios istorinės asmenybės gyvenimo vingius, duobes ir pakilimus, nuolatinius kompromisus, politines dilemas ir sunkiausią gyvenimo sprendimą.

Istoriniais dokumentais, biografiniais tyrimais ir A. Smetonos šeimos palikuonių liudijimais paremtą pasakojimą išleido leidykla „Alma litera“. Leidėjai tikisi, kad knyga padės išsklaidyti klaidingus mitus ir stereotipus apie ilgiausiai Lietuvai vadovavusį Prezidentą, kurio vardu vadinama visa epocha. Knyga gausiai iliustruota įvairiomis jo gyvenimo akimirkų nuotraukomis.

„Šis istorinis pasakojimas yra labai svarbus mums visiems, nes esame prasmės praeityje ieškantys žmonės, – sako knygos autorė I. Jakubavičienė. – Istorinį naratyvą nuolat kuriame iš gyvenimo, kultūros ir įvairių patirčių fragmentų, todėl iš esmės tampame pasakojimu apie save. A. Smetonos vieta ir vaizdinys tame naratyve taip pat kinta“. 

Rašydama šią knygą, ji skaitė daug psichologinės literatūros, jai buvę įdomu išsiaiškinti, kaip gimsta lyderiai, kas lemia jų sprendimus, kaip jie priimami politikoje ir kas už jų stovi. Ypač – krizės metais. 

„Trisdešimt penkerius metus gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, A. Smetonos asmuo sulaukia daug istorikų dėmesio, jie tyrinėja jo biografiją, politinę karjerą, tačiau kiek istorikai apie prezidentą berašytų, visuomenėje galime stebėti susiskaldymą. Jis man keistas: negalime į istoriją žiūrėti paprastai – myliu arba nemyliu, patinka arba nepatinka. A. Smetona XX amžiaus pirmoje pusėje buvo centrinė, kertinė politikos figūra, ir net jei jis mums nepatinka, daugiau nelabai į ką turime žiūrėti, visi politikai už jį buvo mažesnio kalibro“, – kalba knygos autorė. 

Knygoje skaitytojus ji kviečia panagrinėti, kas paskatino jaunąjį A. Smetoną rinktis pasauliečio, o ne dvasininko kelią, kaip jam sekėsi kurti šeimą ir įsitvirtinti Vilniuje. Per visą politinę karjerą A. Smetonai teko ne kartą rinktis bendražygius ir idėjines vertybes, todėl jo politinių pažiūrų spektras labai platus: nuo liberalaus demokrato iki autoritaro. Dar sudėtingesnės knygoje analizuojamos dilemos yra susijusios su vidaus politinėmis kovomis ir politinių bendražygių paskyrimu arba pašalinimu iš valstybinių postų. 

Kai 1926 m. gruodžio 17 d. karinio perversmo organizatoriai pakvietė A. Smetoną sugrįžti į valdžią, jis sujaukė visus aukščiausios valdžios postų dalybos planus: iškėlė sąlygą, kad, jeigu yra kviečiamas tapti Prezidentu, nori Ministru Pirmininku matyti Augustiną Voldemarą. Knygoje taip pat gvildenama nemaloni situacija, kai 1929 metais prezidentui teko iš Ministro Pirmininko pareigų atleisti artimą bičiulį A. Voldemarą ir į jo vietą pakviesti svainį Juozą Tūbelį. 

„Vis dėlto sudėtingiausi sprendimai susiję su politinių sprendimų našta: kaip reaguoti į nacistinių organizacijų priešvalstybinę veiklą Klaipėdos krašte? Kokiomis priemonėmis sumažinti ekonominės krizės padarinius? Kaip suvaldyti Suvalkijos ūkininkų streiką? Ką atsakyti į Lenkijos ultimatumą̨?“ – knygos įvade rašo I. Jakubavičienė. 

Knygos pristatyme ji teigė, kad A. Smetonos autoritetas buvo stiprus, po pirmosios savo  kadencijos jis nuveikė daug reikšmingų darbų, įgavo užsienio valstybių pasitikėjimą. „Tačiau populiarumas dažnai ištirpsta kaip pernykštis sniegas pavasarį. Taip nutiko ir Smetonai. Rinkimus laimėjusį krikščionių bloką rėmė dvasininkai ir ūkininkai, 85 proc. Lietuvos gyventojų. A. Smetonos parama – miesto inteligentai buvo visiška mažuma, tai neleido jam laimėti“.

Kokį kelią teko nueiti A. Smetonai? Ar lengva buvo priimti valstybei svarbius sprendimus? Šie ir daugelis kitų skaitytojams aktualių klausimų yra gvildenami žingsnis po žingsnio einant A. Smetonos gyvenimo keliu ir sustojant prie kiekvieno svarbesnio posūkio. 

Ši knyga – ne tik politinių įžvalgų, bet ir žmogaus dilema. „A. Smetona buvo geras vyras ir tėvas, tačiau valstybiniai reikalai jį atitraukė nuo šeimos. Žmona Sofija neabejotinai buvo tikra vyro bendražygė, jo politinės karjeros skatintoja“, – pasakoja Smetonos asmenybės tyrinėtoja ir dar sykį primena: jei prezidentas būtų vedęs kitą moterį, jis nebūtų buvęs toks vykęs politikas. 

Istorikė pasakoja, kad tyrimas atliktas remiantis įvairiais šaltiniais ir literatūra. A. Smetonos vaikystės ir jaunystės metams rekonstruoti pasitelktas Prezidento šešiasdešimtmečiui Kazio Binkio parengtas leidinys bei A. Smetonos brolio Igno anūko Rimanto Smetonos ilgus metus kaupta šeimos istorijos medžiaga. Daug vertingos informacijos apie A. Smetonos šeimą ir gimtuosius namus suteikė šios šeimos palikuonės Sigutė Smetonaitė ir Jolanta Baltrūnaitė, perskaityta daugybė istorinių tyrimų, amžininkų dienoraščių, laiškų ir atsiminimų. 

„Knyga šiandien ypač aktuali, mus labai trūksta tokių aukšto lygio politikų ir idealistų, koks buvo Smetona. Ir jei tuomet, 1918 metais, visi žmonės būtų buvę pragmatikai, jie nebūtų patikėję nepriklausomos Lietuvos vizija ir nebūtų atkūrę Nepriklausomybės“, – sako knygos „Antanas Smetona. Nelengvi pasirinkimai“ autorė I. Jakubavičienė.