Beprotiškas šokis šaukiant „Kartu, kartu“ ir Joannos Bator statyta choreografija | Vaidotas Dagys

Šiomis dienomis vis dažniau grįžęs namo kalbu su seneliais. Pokalbių metu pastebėjau savitą tendenciją, kažin, gal tai bene universalu tarp daugelio senelių – sunku nepastebėti uolumo, su kuriuo jie ieško būdų užfiksuoti praėjusį laiką. Įvairiausiomis formomis – nuo poezijos iki geneologiškai tikslaus, ar kiek galima tikslesnio, nepamirštant negailestingų karo laikų blaškymų – giminės medžio sudarymo, apjungiančio prozos fragmentų nuotrupas. Nors forma gali daug pasakyti apie autorių, svarbiausia ne ji. Pirmiausia gali pajusti, kaip žmogus trykšta noru papasakoti. Išjausti. Perduoti. Išsaugoti. Ne veltui – juk užrašytas žodis nemiršta pats, o, laikui bėgant, naratyvui išliekant kuo arčiau, vis panašėja į istoriją. Galiausia bent tam tikra prasme tampa tikrąja tiesa. Įamžinti tekste svarbiausia, regis, žmones. Istorija tėra fonas ir tame neturėtų būti jokios kritikos. Laikas išlieka tik kaip rėmas istorijai, kaip mėgo sakyti mano senelis – „ir be manęs praeis“. Tenka pripažinti, jog nepailstantis ryžtas popieriaus lape užfiksuoti sau brangius – esamus, buvusius (ypač palikusius!) – yra būdas mylėti. Branginti ir rūpintis. Panašios paskatos kupina romano kūrimo griebėsi ir pagrindinė pasakotoja Kalina. Ji jau suaugusi grįžo į prosenelės namus ir ten įsikūrusi ėmėsi romano, kuriame nugulė jos, motinos Violettos – „su V ir dviem T“, močiutės Barbaros bei prosenelės Bertos gyvenimai. Pirmajame skyriuje, skaitytojas ne tik susipažįsta su Kalinos esama situacija, bet ir sulaukia nedviprasmiško įspėjimo:

Galbūt kai kuriuos iš jūsų erzins nelinijinis šios sagos laikas, stebėsitės, kam taip šokinėti nuo praeities prie ateities ir atgal, ar buvo neįmanoma išrikiuoti visko paeiliui.

Prisipažinsiu, esu didelis metafikcijos gerbėjas – turiu silpnybę knygoms, kurios subtiliai primena, kad skaitomas tekstas nėra tikrovė, bet veikiau – autoriaus sukonstruotas mechanizmas. Šiame romane tai įvyksta netikėtai, regis, pasakotoja paprasčiausiai kalba pirmuoju asmeniu tartum į dienoraštį, aiškindama, kaip pirko namą ar pasakodama apie pas ją pasilikusį vilko dydžio šunį. O tada štai ir prisipažinimas, kad kai kurie iš mūsų susierzins. Pala pala, kai kurie iš mūsų? Iš karto tampa aišku, kas tie mes – kadangi pasakotoja nekalba su iš anksto pristatyta auditorija, kuri fiziškai jos klauso, mes, kurie skaitom, esame netiesioginiai klausytojai. Štai ir distancija. Mes ir ji, skaitantieji ir rašančioji. Tai suvokus apima jausmas, lyg sužinojau paslaptį, kurią tik man patikėjo rašytoja. Jei dabar sau murmate, kad didelio čia reikalo, na ir kas, anokia čia paslaptis, gerai, mūsų skoniai gali nesutapti, bet pakuždėsiu, kad knygoje jūsų lauks kita, ypatingo skonio paslaptis. Bet daugiau – nė žodžio!

Kartais skaitant reikšmingos romano detalės gali praslysti nepastebėtos, tokio efekto kai kurie autoriai gali siekti ir sąmoningai, pavyzdžiui, klasikiniuose detektyvuose vis pakišdami skaitytojui iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas užuominas. Skaitant „Kartu, kartu“ apniko panaši nuojauta, tiesa, ne dėl detalių tekste – retai kada į rankas pakliūva kūrinys, parašytas stiliumi, kuris nekrenta į akis, bet tiesiog veikia. Proza sukurta sklandžiai, mintys teksto plėtotėje neblaško savo šokinėjimu tarp temų ar įvykių, istoriją lengva sekti, o ir pasakojimo tempas parinktas toks, kad neverčia nei drebėti iš įtampos, nei snūduriuoti, nes veiksmas vos kruta. Tad neabejotinai viena stipriausių šios knygos savybių ir tai, kaip autorė pasakoja istoriją. Pastraipa, kurią išvysite netrukus, veda į vieną ryškiausių istorijos vingių, čia svarbu pastebėti jausmą, kurį kelia pasakotoja:

Vėliau prisimindama tą dieną Barbara Serce stebėsis, kad nebuvo nei jokios nuojautos, nei ženklų. Gal tik ta vežama į skerdyklą karvė, baugios jos akys, bet juk kas kvaršins galvą dėl karvės. Nebent kirpėja Agnieška, raudanti dėl kiekvienos nunuodytos katės ir partrenkto šuns, nevalganti mėsos, bet juk visas namas šaipėsi iš jos, atseit smirdi katmyžaliais, ir marmūzė net žaliuoja nuo to vegetariško maisto. Ar Barbara galėjo ko nors imtis? Kaip nors to išvengti? Tarkime, jei būtų susirgusi ir kas nors praneštų Mirekui, gal viskas būtų susiklostę kitaip. Tačiau nežinia kas ir kaip būtų tai padaręs, ji nežinojo net jo dirbtuvės adreso. Galbūt ta sena keistuolė kaltūnuotais plaukais ir melsvais skruostais buvo lemties pasiuntinė? Tai kamuos Barbarą iki pat paskutinių gyvenimo dienų, bet tą kartą ji tiesiog uždarė parduotuvę ir išėjo į gatvę palaukti Mireko, kaip kas dieną tuos tris mėnesius ir septynias dienas. Apsimovė languotas kelnes, o suknelę paliko parduotuvėje, atidėjusi kitai darbo dienai. Vėjas vis dar pūtė, oras buvo sausas, įsielektrinęs, tarsi audrai artėjant, ir Barbara žinojo, kad jos neklusnūs plaukai, ploni lyg voratinklis, styro į visas puses. Ant šaligatvio žaidė du berniukai, vienas vežiojo kitą savadarbiu vežimėliu, garsiai dardėdami, ir į tai vis kartodama: Tyliau, tyliau, įsibraudavo tūnanti lange jų motina.

Yra daug būdų kurti įtampą, trilerio žanro kūriniai pasižymi jų gausa: ją kelti gali informacija, kurią žino skaitytojas, o ne veikėjas, tad tenka laukti ir tikėtis, kad jis sužinos tiesą ne per vėlai, be to, šitokį pojūtį užtikrinti gali greitai besikeičiančios scenos, suteikiančios dinamiškumo ir skubėjimo pojūtį. Čia, kaip pastebėjote, to nėra. Pasakotoja šioje pastraipoje išsiduoda, kad veikėjos laukia kažkas negero: „Ar Barbara galėjo ko nors imtis? Kaip nors to išvengti?“, bet sąmoningai neatskleidžia visų kortų ir kelia intrigą kalbėdama apie viską, išskyrus tai, kas netrukus įvyks. Skaitant šią pastraipą norėjosi kone kuo greičiau pralėkti ir sužinoti, kas čia nutiks, o ne švaistyti laiką galvojant, pavyzdžiui, su kokiomis kelnėmis buvo išėjusi Barbara Serce. Visgi skaitytojo sulaikymas ir atsisakymas spartinti kulminaciją šioje ištraukoje prikausto dėmesį prie teksto, bet ir išdidina tai, kas visoje knygoje yra svarbiausia – aukščiausiam įtampos taškui artėjant, dėmesys yra sutelkiamas ne į įvykius, bet į veikėją. Barbara čia yra svarbiausia. Ne tai, kas nutiks kitoje pastraipoje, ne ženklai, galėję indikuoti tragediją, bet ji pati. Čia galime grįžti prie minties, kurią kėliau pradžioje – šioje knygoje įamžinti veikėjai, o ne tai, kur jie dalyvauja. Pasakotojos užfiksuotame pasakojime esminė figūra yra močiutė Barbara, nes pats tekstas yra kuriamas dėl žmonių jame, tuo tarpu ir jos pačios. Ji yra svarbi rašytojai Kalinai, taip pat ir mums. Per daug laiko praleidžiame su veikėjais ir per gerai su jais susipažįstame, kad jie nerūpėtų. Tai pakeri ir žavi. Ypač dėl to, kad autorė to visai nebruka, bet leidžia patiems susigyventi su jų asmenybėmis, trūkumais, liūdesiais ir džiugesiu.

Lengva užsiliūliuoti su tokiu kokybišku tekstu, laimė, nemigdo, tad negaliu rekomenduoti tiems, kurie ieško romano, padėsiančio greit užsnūsti. Pernelyg stipriai sudomina tie veikėjai, kad nesinorėtų toliau klausytis jų istorijų. Tad galiu pasiūlyti tiems, kurie nebijo pamilti veikėjų, pakerinčių savo gyvumu ir paprastumu. Taip pat ir tiems, kurie mėgsta sekti šeimos istoriją per kelias kartas. Tokiems romanams būdingas cikliškumas pastebimas ir šiame, tačiau jis neskatina nuobodulio dėl monotoniškų atsikartojimų, bet veikiau įrėmina veiksmą kone magiškai siedamas moteris ne tik giminystės ryšiais.

Joannos Bator romaną „Kartu, kartu“ išleidžia leidykla „Alma littera“, kūrinį iš lenkų kalbos meistriškai išvertė Vytas Dekšnys. Knygoje susipynę ir nevientisa linija sekę veikėjų gyvenimai kartu atskleidžia ypatingą istoriją apie šeimą, kurios nariai keitė savo likimus, suprasdami tai sąmoningai ar netyčiomis. Pati autorė, komentuodama vertimo į lietuvių kalbą pavadinimą, pastebi, jog „Kartu, kartu“ yra artimas lenkiškam „Gorzko, gorzko", nes taip pat pabrėžia artumą, o buvimas kartu gyvenant palaimingą sutuoktinių gyvenimą ir paprasčiausias šeimyninės bendrystės ir laimės troškimas yra tai, ko kiekviena veikėja be galo troško ir vargiai kada nors sulaukė. Užsienio skaitytojų trokštami vertimai iš lenkų kalbos taip pat rodo, kad autorės kūriniai kelia susidomėjimą ir svetur, ne tik gimtinėje, kur susižeria svarbius apdovanojimus, kaip Gdynės literatūros konkurso laurus.