Benas Lyris: „Kiekvienas iš mūsų galime būti Kalėdos“

„Esu girdėjęs daugybę istorijų. Kai kurios galėtų išties padrąsinti kitus ieškoti šviesos ir atsakymų“, – sako kunigas, poetas Benas Audrius Martusevičius, socialiniuose tinkluose geriau žinomas Beno Lyrio slapyvardžiu. Beveik šimtas tūkstančių sekėjų kunigo mintyse ieško ramybės ir įkvėpimo.

Advento laiku visoje Lietuvoje vyksta naujosios Beno Lyrio knygos „Kunigo širdies dienoraštis“ pristatymai. Juose kunigas dalijasi mintimis iš visų savo vienuolikos knygų. Įkvepiantį vakarą palydi operos dainininkės Oksanos Auškalnytės atliekamos dainos.

Naujausioje Beno Lyrio knygoje „Kunigo širdies dienoraščiai“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, nugulė jo paties tarnystės patirtys, susitikimai ir susidūrimai su įvairiais žmonėmis, jų gyvenimo istorijos, iššūkiai, dvasinės traumos, skausmai ir laimės blyksniai.

„Neretai kunigui atsiveriama dar labiau nei psichologui ar psichiatrui, – sako rašytojas. – Ši mano knyga – tai dešimt metų trukusios kelionės, einant kapeliono pareigas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose, fragmentai, Evangelijos apmąstymai, įspūdžiai iš susitikimų su žmonėmis. Mačiau daug nevilties, sunkumų, patiriančiųjų nereikalingumo jausmą. Suvokiau, kokia vertinga šiandienė gydytojo, kunigo, psichiatro, psichologo, tiesiog kitus mylinčio ir jų gyvenime dalyvaujančio žmogaus misija. Ir kokios vertingos patirties pats gali išsinešti iš tokios tarnystės.“

Kunigas sako, kad aprašydamas sutiktų žmonių istorijas ir situacijas, kuriose pačiam teko dalyvauti, jis labiausiai nori gydyti atviras visuomenės žaizdas ir kviečia mus mokytis jautriau vertinti kitų žmonių istorijas.

„Į mano širdies dienoraštį kviečiu žvelgti tarsi į paveikslą, kurio dalimi kiekvienas esame. Galbūt ši knyga įkvėps tapti drąsiam, nebijoti sunkių akimirkų. Juk tik drąsus gyvena ten, iš kur kiti nori pabėgti“, – teigia rašytojas, įsitikinęs, kad abejingumo atmosferą, kurioje taip dažnai atsiduriame, gali perkeisti tik tikėjimo nepraradusios mūsų širdys, veiksmai ir žvilgsniai. Malda, laikas ir viskas, ką skiriame Dievui, yra gyvenimo pamatas. Negalima atskirti žodžiais tariamos maldos nuo žmogaus, kurį sutinkame, nes tai yra tapatu. O kartais – netgi daugiau.

„Mes vis klausiame – kodėl karas? Kodėl sunkumai? Kodėl liga? Kodėl žmonės tokie abejingi? Kodėl bijau? Kodėl abejoju? Ir turime dar daugybę tokių – kodėl. Į visus klausimus yra paprastas atsakymas ir išeitis: neatstumti Dievo artumo. Dievas vienintelis mums lieka ištikimas iki galo. Ši knyga nedalija iliuzijų, tuščių vilčių, kad viskas bus gerai. Viskas jau yra gerai, kai iš bet kokios, net pačios blogiausios situacijos sugebi ištraukti troškimą būti, kurti, mylėti, troškimą apkabinti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką kaip vienintelę ir nepakartojamą. Viskas yra gerai, kai visose žmogiškose patirtyse, kurias dažnai norime ignoruoti, atrandame gyvenimo grožį ir dovanojame jį kitiems“, – savo patirtimis dalijasi kunigas Benas.

Jis drąsiai kalba ir apie tai, kad ir kunigai, ir gydytojai, ir psichiatrai dažnai išgyvena silpnumo akimirkų, kad jiems taip pat reikia pagalbos. Juk taip sunku liudyti viltį, šviesą, džiaugsmą ir neišsekti pačiam.

„Kauno klinikose man tenka matyti daug medikų, personalo darbuotojų, patiriančių perdegimo sindromą. Vaikų gydytojas, profesorius Rimantas Kėvalas, yra pasakęs: „Niekam nereikalingi perdegę gydytojai, perdegę kunigai, perdegę slaugytojai ir socialiniai darbuotojai.“ Būdamas ligoninėje, stengiuosi padrąsinti ir nuraminti gydytojus, kurie ateina pas mane, žinau, kad ypač nelengva tiems, į kuriuos sudėti dideli žmonių lūkesčiai, nors juos išpildyti gali tik Dievas. Sakau: na taip, ne jūs išganote pasaulį, bet jūs galite padaryti ką tik įmanoma geriausia. Kartais to užtenka, kad tai perkeistų mus pačius ir išgelbėtų žmogų, – jis sako ir pasakoja, kad tarnystės ligoninėje, anoniminėje užsikrėtusiųjų ŽIV grupėje, o ir parapijoje įsuka į užburtą ratą. – Vienu metu pradėjo drebėti rankos, jaučiausi išsekęs, kartais apimdavo pyktis dėl to, kad negaliu būti visose vietose, į kurias esu kviečiamas. Norėdamas susidoroti su savo ribinėmis patirtimis, savo nerimu ir baimėmis, pradėjau lankyti psichoterapijos seansus. Susidūręs su savo paties beviltiškumu stengiuosi sau visada priminti, kad esu tik žmogus. Nurimstu suvokęs savo psichologines bei fizines ribas ir prisiminęs savo psichiatrės patarimą: „Kunige, ne jūs išganote pasaulį.“ Raginu save, gydytojus ir slaugytojus prisiminti, kad esame krikščionys, dalytis su kitais ir nebijoti savo silpnumo įvardyti.“

Kiekvienais metais per adventą kunigas Benas Kauno klinikose yra kviečiamas į susitikimą su gydytojais. Reanimacijos skyriuose dirbančius medikus kunigas kviečia susėsti ratu ir atlikti tokią praktiką: pasakyti, už ką yra dėkingi vienas kitam, jei reikia, atsiprašyti, palinkėti ko nors gražaus kitiems metams. „Tai – jaudinanti ir prasmės turinti patirtis. Susitaikymo, dėkingumo, atsiprašymo ir atleidimo reikia, kad kuo mažiau būtų mobingo, konfliktų, įtampų. Ne tik medikų bendruomenėje, visur. Mane ypač sujaudino maždaug šešiasdešimties metų gydytojos pasidalijimas ir palinkėjimas: „Per šiuos metus palaidojau savo vyrą ir sūnų. Pamiršdavau jiems pasakyti, kaip juos myliu. Pamiršdavau ne tik pasakyti, bet ir parodyti...“ Argi ne skausmo patirtys išmoko mus dėkoti? Suvokti, kad vienas kitam esame patys svarbiausi?“

Kunigas Benas įsitikinęs, kad šių dienų krikščioniui trūksta vieno labai svarbaus dalyko – adekvataus realybės suvokimo. Supratimo, kad visi sunkumai, mūsų buvimas kūne ir netgi mirtis, netektis nėra joks prakeiksmas, bausmė ar mums atsiųsta išbandymų virtinė. Tai – įprastas žmogaus gyvenimo režimas. „Jeigu nuolat skundžiatės, kad viskas blogai, kad niekas nepavyks, taip ir bus. Jeigu manote, kad neturite jėgų, tiesiog priimkite šį neturėjimą, bet širdyje saugokite viltį. Man patinka per vidinio išgydymo pamaldas tariami kunigo žodžiai: „Dabar aš atsisakau, Viešpatie Jėzau, Tavo vardu bet kokio minties programavimo, bet kokio įpročio jausti neviltį, baimę, liūdesį, visko, kas galėtų paveikti mano dabartį, mano ateitį ir mano likimą. Pasitikiu Tavimi, kiekvieną akimirką gyvenu su Tavo Apvaizda, kuri vienintelė gali mane vesti per gyvenimą, suprasdamas, kad kai į šiandieną, į dabartį sudedu savo širdį kaip galiu geriausiai, Tu, Viešpatie, suteiki man galios eiti pačiu gražiausiu savo pašaukimo keliu. Keliu, kuriame nėra baimių, pesimizmo, nevilties, tik pasitikėjimas Dievu.“

Siūlome perskaityti dvi kunigo Beno Lyrio knygos „Kunigo širdies dienoraštis“ ištraukas:

Pakviesti Dievą į savo gyvenimą

Turbūt sudėtingiausias žmogaus gyvenimo klausimas yra – kur gyvena Dievas? Atsakymas ir paprastas, ir sudėtingas. Jis gyvena kiekvieno mūsų gyvenime. Kartais gali kilti abejonių, ar tikrai Jis yra mūsų gyvenime, jei mes nuolat klystame, susiduriame su sunkumais, konfliktais ir pan. Kūdikis, kurį išpažinome Kalėdų slėpiniu, užaugo ir keliauja į mokinių gyvenimus, kviečia juos būti kartu. Kviečia įsileisti Jį į savo gyvenimą, priimti. Kristus taip gebėjo prakalbinti mokinius, paveikti jų širdis, kad šie ne tik viską paliko dėl Jo, bet ir kartu su Juo priėmė visą savo gyvenimą. Žmogaus susitikimo su Dievu patirtyje vyksta pats didžiausias stebuklas. Krikščionio gyvenimo tikslas nėra tapti tobulu žmogumi. To puikiausiai moko šiuolaikiniai „gyvenimo mokytojai“, pasitelkę įvairiausias technikas – meditaciją, jogą, sąmoningą kvėpavimą ir pan.

Pats tikriausias krikščioniškas dvasingumas yra priimti į savo gyvenimą Dievą ir kartu su Juo matyti savo nesėkmes, savo trūkumus, silpnumą. Matyti tas savo gyvenimo vietas, kuriose turėčiau nuolat budriai save stebėti. Kiekvienas turime įvairiausių ydų. Nėra nė vieno tobulo žmogaus. Tik būdami su Dievu, būdami šalia Jo, beribio, galime būti perkeisti. Tad krikščionio tikslas – pakviesti Dievą į savo gyvenimą (tam gali prireikti viso mūsų gyvenimo laiko), tikėti, kad Jis yra ne kažkur toli, ne kažkur danguje, ne kunigų, bažnyčių, vyskupų gyvenimuose, o mano paties. Neprarasti tikėjimo, net ir tada, kai imate abejoti ir klausti: Dieve, jeigu Tu iš tiesų būtum, argi taip atrodytų mano gyvenimas, argi vyktų tokie dalykai? Norėčiau kiekvienam žmogui linkėti susitikimo su Dievu patirties. Žmogus, sutikęs Dievą, prie kitų žmonių gali eiti su tokia pačia širdimi, kokią jis pažino. Ne su Dievo įsakymais, ne su Šv. Rašto citatomis, ne su reikalavimais, o su Kristaus žvilgsniu, su Jo širdimi, su Jo gyvenimu. O, jeigu mes būtume tokie! Reikia turėti daug vidinės jėgos, kad galėtume nusiginkluoti, nusimesti visus principus, baimes, kas ką pagalvos, pasakys, ir išties gyventi su Dievu. Išgyventi Jį ne danguje, ne tik bažnyčioje, bet ir savo kasdienybėje. Jeigu Dievas mus pripildo savo patirties, šią patirtį, beribę Jo meilę, kurią jaučiame, Jo atleidimą galime nešti kitiems.

Šiandien man buvo labai sunku. Sporto klube, kuriame lankausi, vis pastebiu vieną jauną moterį. Matau, kad ji serga anoreksija, sveria gal 25 kilogramus ir dar alina save trijų valandų trukmės kardiotreniruotėmis... Bet nedrįstu prieiti prie jos ir pasiūlyti savo pagalbą. Visuomenė kalba apie problemas, apie tai, kas ko nepadarė, bet ką daryti, kad mes įgautume drąsos? Duok Dieve, jos man ir kitiems. Meldžiu visiems mums troškimo neieškoti Dievo kažkur labai toli, atrasti Jį savo gyvenime, patirti Jo vedimą. Dar labiau duok Dieve, jėgos vieni kitiems nešti Tavo šviesą ne įsakymais, ne reikalavimais, ne pamokymais, ne rekomendacijomis ir ekspertizėmis, o konkrečiu pagalbos veiksmu ir artumu. Parodyti kitiems šią Dievo meilę, kurią pats jaučiu. Iš to gimsta šiandieninė Bažnyčia. Kitos Bažnyčios nėra, kaip tik ta, kurioje jaučiame, kaip Dievas mus pamilo, ir, turėdami Jo širdį, Jo akis, Jo žvilgsnį, šią patirtį dovanojame kitiems. Amen.

Dieve, padėk man ne klupdyti, o kelti.

Tu esi Kalėdos. Advento kalendorius

1. Tu esi Kalėdos – kai ieškai žmonėse Dievo veido.
2. Tu esi Kalėdos – kai dėl kitų sugebi padaryti tai, už ką negauni pinigų.
3. Tu esi Kalėdos – kai tave sutikę žmonės randa kelią į Meilę.
4. Tu esi Kalėdos – kai dėkoji už tai, ką žmonės keikia.
5. Tu esi Kalėdos – kai atleidi ir atsiprašai, nes supranti, kad ir tau atleista.
6. Tu esi Kalėdos – kai turi vaiko širdį, kuri geba eiti į santykį su tais, kurie pasaulį mato kitaip nei tu.
7. Tu esi Kalėdos – kai tavo namuose vietos gali rasti žmonės, kurie ieško namų ir artumo.
8. Tu esi Kalėdos – kai dalijiesi ne daiktais, dovanom ar pinigais, o savo laiku.
9. Tu esi Kalėdos – kai žmonėse sugebi pažadinti gerumą.
10. Tu esi Kalėdos – kai eini pas kitus ne tam, kad kritikuotum, o kad atpažintum juose ką nors gražaus.
11. Tu esi Kalėdos – kai šalia tavęs esantis žmogus gali būti savimi.
12. Tu esi Kalėdos – kai tavo kūnas ir siela kvepia ne imbieriniais sausainiais, o gerumu.
13. Tu esi Kalėdos – kai bandai suprasti pačius kvailiausius žmonių pasirinkimus.
14. Tu esi Kalėdos – kai sutiktus žmones sugebi ne nuteisti, o laiminti.
15. Tu esi Kalėdos – kai kitų žmonių skirtumus matai kaip dovanas.
16. Tu esi Kalėdos – kai tavo širdis geba priimti dalykus, kurių nemato akys.
17. Tu esi Kalėdos – jeigu pati gražiausia vieta žmoguje tau yra jo širdis.
18. Tu esi Kalėdos – jeigu sugebi mylėti kitų žmonių svajones taip, kaip savo.
19. Tu esi Kalėdos – jeigu sugebi rasti vilties situacijose, kuriose nesimato gyvenimo.
20. Tu esi Kalėdos – kai visoms situacijoms, įvykiams ir santykiams su žmonėmis neturi pasiruošęs receptų ar schemų, o sugebi būti kartu.
21. Tu esi Kalėdos – kai tavo pasninkas nėra apie tai, kad nevalgyti mėsos, bet apie tai, kaip pamatyti kitų žmonių alkį, troškimus ir poreikius.
22. Tu esi Kalėdos – kai pačiomis svarbiausiomis mišiomis tampa tavo kūnas ir siela, atiduodama tiems, kuriuos myli.
23. Tu esi Kalėdos – kai supranti, kad pats geriausias laikas padaryti kažką nuostabaus yra dabartis.
24. Tu esi iš tikrųjų, jeigu kiekvieną dieną kitiems ir sau dovanoji gyvenimą.
25. Tu esi, jeigu priimi gyvenimo visumą.