Naujienos

Knygos, karantino metu atsiskleidžiančios naujomis prasmėmis

2020 03 26

Ne vienas sako, kad dabartinė mūsų situacija primena fantastinius filmus ar romanus. Ir išties, kai kurioje knygose galima rasti panašumų į tai, ką išgyvename dabar. Apie jas laidoje „Delfi rytas“ pasakoja „Alma Littera“ knygų ekspertė Vitalija Pilipauskaitė.

Amerikiečių rašytojo Richardo Powerso romanas „Medžių istorija“ pasakoja apie gyvybiškai svarbų ir beprotiškai trapų žmogaus ryšį su gamta. Knyga apdovanota prestižine Pulitzerio premija, Amerikos literatūros didžiuoju prizu Prancūzijoje ir tapo „New York Times“ bestseleriu. Šeima pasodina po skirtingą medį kaskart gimus kūdikiui. Kalbos ir klausos sutrikimą turinti mokslininkė išsiaiškina, kad medžiai bendrauja tarpusavyje. Tailande pašautą ir iš dangaus krentantį lakūną išgelbsti šakotas banjanas... Devyni paprasti žmonės, devynios nepaprastos istorijos. Visų knygos veikėjų likimus vienaip ar kitaip paveikia medžiai – galingi, skirtingi, su savitomis istorijomis. Meistriškai išausto pasakojimo gijos sklandžiai nuveda nuo žmogaus prie medžio, netikėtomis sąsajomis nuvingiuoja prie kito asmens, kad per jį papasakotų dar vieno medžio istoriją – nuo šaknų iki pat viršūnės ir vėl atgal iki sėklos.

Jautri ir aistringa knyga atskleidžia milžinišką, paslaptingą ir didingą gamtos pasaulį. Pasaulį, kuris visuomet šalia mūsų ir kuriam turėtume būti beprotiškai dėkingi, bet esame prie jo tiek pripratę, kad dažniausiai apie jį ne tik negalvojame, bet jo nė nepastebime. Pasaulį, kurio ateitis priklauso nuo mūsų visų. „Iš knygos aprašo kai kas pagalvoja, kad tai yra knyga apie gamtą, pratęsianti knygą apie medžių gyvenimą, iš tikrųjų tai yra romanas apie žmogaus ir gamtos santykį, net sakyčiau, kad tai yra devyni romanai viename, nes čia yra devynios skirtingos istorijos“, – pasakoja V. Pilipauskaitė. Pasak jos, ši knyga labai tinka šiam laikotarpiui, kai itin jaučiame savo pažeidžiamumą ir trapumą. 1957 m. gimęs Richardas Powersas paauglystėje gyveno Tailande. Jis groja violončele ir saksofonu, prieš tapdamas rašytoju mokėsi fizikos ir programavimo. Autorius yra įvertintas daugybe literatūros apdovanojimų.

Dar viena knyga – Marc-Uwe Kling „Kokybės šalis“. Šis rašytojas gimė 1982 m. Štutgarte. Studijavo filosofiją ir teatrologiją Berlyne. Nuo 2003 m. dalyvauja įvairiuose skaitymo ir slemų renginiuose visoje Vokietijoje. Už romaną „Kokybės šalis“ 2018-aisiais Klingas apdovanotas Vokietijos mokslinės fantastikos premija. 2019 m. amerikiečių režisierius Mikeʼas Judgeʼas ėmėsi romano adaptacijos televizijai HBO kanale. Pasa V. Pilipauskaitės, tikėtina, ši knyga patiks tiems, kuriems patiko Goergo Orwello „1984“ arba Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“. Joje yra ir šypsotis priverčiančio juodo humoro, ir gilių įžvalgų, atspindinčių šiandieninį pasaulį.

Knygoje nukeliama į ateities pasaulį, kuriame viskas vyks sklandžiai: darbą, laisvalaikį ir santykius optimizuos algoritmai. Partnerio paieškomis dabar užsiima sistema. „KokybėsParneris“ pasako, kuris asmuo į porą tinka labiausiai, priderindamas netgi klientų gyvenimo trukmę. Savaeigis automobilis žino, kur tu nori važiuoti. Užsiregistravusiesiems „TheShop“ tinkle atsiunčiamos visos prekės, kurių jie nori, nereikia nė užsisakyti. Žmonėms nebereikia priiminėti rimtų sprendimų, nes Kokybės Šalyje atsakymas į visus klausimus skamba vienodai: „OK“. Vis dėlto mašinų presuotojas Pėteris vis aiškiau jaučia, kad jo gyvenimas klostosi kažkaip ne taip. Jeigu sistema išties tokia tobula, kodėl mašinos darosi vis žmogiškesnės, o žmonės vis labiau primena mašinas?

Stulbinanti satyra apie ateities visuomenę, pranašystes ir skaitmenizacijos pinkles, tęsianti tradicijas tokių rašytojų, kaip Kurtas Vonnegutas, Douglas Adamsas, Georgeʼas Orwellas. Tai išradingas pasakojimas, kupinas sąmojo ir juodojo humoro, o aštrūs autoriaus pastebėjimai parodo, kaip arti mūsų realybės yra Kokybės šalis. „Ši knyga kelia klausimus, kas mes esame, kur einame ir kur norime nueiti, ir visai kitaip aktualizuojasi karantino kontekste“, – ją pristato V. Pilipauskaitė. Andrius Navickas savo knygą „Babelis“ įvardija kaip egzistencialistinę provokaciją, kuri skaitytoją įvilioja į keistą Miestą, kuriame nėra nei vardų, nei pavadinimų, tik gausybė sniego. Priemiesčio namas, bažnyčia, psichiatrijos klinika, viešbutis, universitetas, palėpė virš vyno parduotuvės, traukinys – tai kelionė veikiau ne geografinėje, o vidinėje erdvėje. Atkakliai ieškant rakto net tada, kai nėra spynų. Ar visa tai rūkų rūkas, ar mylinčio Kūrėjo dovana? Autorius neprimeta jums atsakymo, tik negailestingai spiria išlįsti iš krūmų, kuriuose mėginame pasislėpti nuo savo pačių gyvenimo.

Andrius Navickas – filosofijos daktaras, ilgametis Bernardinai.lt redaktorius, knygų tikėjimo ir visuomenės temomis autorius, vertėjas, politikas, 2017 m. tapo Seimo nariu. „Babelis“ – pirmoji grožinė jo knyga. „Knyga, kaip ir viršelis, labai minimalistinė, labai sutelkta, paliekanti daug erdvės būtent tiems klausimams. Knyga pasirodė dar prieš mūsų susidūrimą su koronavirusu, bet tiesiog neįtikėtina, kaip ji skamba dabartiniame kontekste“, – kalba „Alma Littera“ knygų ekspertė.

Svetlana Aleksijevič – pasaulinio garso baltarusių prozininkė, rašanti rusų kalba. Gimė 1948 m. Ukrainoje. Nuo 2012 m. gyvena ir dirba Baltarusijoje, tėvo gimtinėje. Keletą dešimtmečių rašė dokumentinę grožinę kroniką. Autorė iš esmės sukūrė savo žanrą – polifoninį romaną-išpažintį, kuriame iš mažųjų istorijų kuriama didžioji istorija. Svetlanos Aleksijevič kūriniai išversti į 35 kalbas, pelnę daugybę tarptautinių premijų, visame pasaulyje pagal juos sukurta šimtai kino filmų, spektaklių ir radijo vaidinimų. 2015 m. rašytojai suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“.

„Autorė nusipelnė visų įvertinimų ir skaitytojų meilės gebėjimu išskirtinai moterišku žvilgsniu pažvelgti į pasaulį tam tikrų krizių, sunkių situacijų kontekste. Yra toks posakis, kad vyrai mato objektus, o moterys – ryšius tarp objektų. Man S. Aleksijevič knygos yra apie tai“, – komentuoja V. Pilipauskaitė. „Paskutinieji liudytojai“ – naujas ir necenzūruotas 1989 metais pasirodžiusios knygos leidimas. Joje skaudūs ir tikri vaikų, gyvenusių Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje Antrojo pasaulinio karo metais, atsiminimai. Karas iš vaikų atėmė viską: namus, tėvus, brolius, seseris, kasdienybę, tikruosius vardus ir vaikystę. Vaikai kitaip supranta karą. Jiems karas – tai jausmas, vaizdas ar kvapas. Vaiko galvoje viskas užfiksuojama kaip fotoalbume. Viskas kaip atskiros nuotraukos, kurias jungia baimės jausmas. Knygoje autorė pateikia istorijas iš pirmų lūpų. Leidžia išgirsti tuos žmones, kurie patys patyrė karą būdami vaikai. Tai neperrašyta istorija ir ne belytės aukos, tai žmonės, kurių vaikystę pražudė karas...
0001_fotojet-4_1590588238-2c10d0028d0a02c2a62ab16c009012ea.jpg