Smurto, pažeminimo istoriją Egipte pasiryžusi papasakoti Anna Moon: „Esu laiminga baigusi savo pragaro kelią“

„Sudėtinga vaikystė, meilės stygius, dvi iširusios santuokos, suaugęs nuostabus sūnus ir, ironiškai tariant, prabangus kruizas Nilu, palikęs siaubingą skausmą, baisiausias patirtis, sudėjęs visus taškus ant „i“ ir kartu tarsi paruošęs, sustiprinęs naujam gyvenimui“, – taip trumpai knygos „Pagrobta savo noru“ herojės istoriją pristato knygos autorė, žurnalistė Dalia Musteikytė.

 

Realūs įvykiai lietuvės Annos Moon gyvenime pranoksta bet kokias fantazijas, galinčias gimti rašytojo galvoje. Apie savo gyvenimą, siaubą, smurtą ir prievartą Kaire jauna moteris pasakoja, kad kitos merginos ir moterys nekartotų jos padarytų klaidų.

 

Knygos istorija prasideda tada, kai Anglijoje bičiulė Anną supažindina su egiptiečiu. Netrukus įsižiebia meilė, o paskui ir emocinė priklausomybė, atvedusi ją į tikrą prievartos ir siaubo kalėjimą. Šiandien Anna gyvena nedideliame Lietuvos mieste, augina nuostabią dukrą, kurią saugo kaip akies vyzdį, – baimė, kad mergaitę gali pagrobti, vis dar kiūto moters pasąmonėje.

 

„Ir Annai, ir jos dukrai reikėjo psichologinės pagalbos, abi lėtai gydosi sielos žaizdas ir kabinasi į naują gyvenimą. Anna įgyvendino svajonę užsiimti menine fotografija, rengia parodas ir turi vis daugiau sekėjų“, – apie knygos herojės šiandieną pasakoja jos istoriją surašiusi žurnalistė D. Musteikytė.

 

Ji neslepia, gavusi iš leidyklos pasiūlymą aprašyti Annos istoriją, laukė įprastos, dailios blondinės, kurią įkalino aistringas egiptietis, istorijos. „Tačiau radau didelį skausmą ir dramą, nuostabią išsilavinusią moterį, beprotiškai mylinčią savo dukrytę ir vyresnį sūnų. Pateikti jos istoriją kaip paprastą išsilaisvinimo istoriją būtų vienas, du. Kas kita – knaisiotis, ieškoti atsakymų, kodėl ji priėmė neracionalius sprendimus, kodėl leidosi žeminama, kodėl negrįžo su Egipte ją aplankiusia mama? Vakarais, po jos pasakojimų, kartais būdavo nejauku likti su skausmu, o jos patirta kančia, rodos, persmelkdavo ir mane. Nuo to atsiriboti neįmanoma, jei rašai ne tik pirštais, bet ir širdimi“, – sako D. Musteikytė ir priduria abi su knygos heroje nepretenduojančios į psichologijos vadovėlį. Norėjusios tiesiog papasakoti, kaip toli gali nueiti nemylėtas vaikas.

 

Dalia neabejoja: iškrypėliai dažnai jaučia, kad nemylėtos moterys ir merginos meilę tapatina su dalykais, kurių pačios nepažįsta. Jie žino, kad niekas jų negins, kad jos tiesiog nesuvokia, kas yra visaverčiai santykiai ir pagarba. Pirmiausia – sau. „Annos istorija mane sukrėtė nuo pat pradžios, joje daugybė merginų ir moterų atras dalelę savęs – tai paveiku. Anna pasistengė, pasiryžo viešai išpažinčiai, jai tai kainavo begalinių pastangų. Ilgai galvojau, kokia forma pateikti šią istoriją nuo įvykių Kaire, grįžtant į jos vaikystę, pirmąsias meiles, iki baisiausios baimės, kad iš jos bus atimta dukrytė. Kaire, uždaryta bute su triušiu, vištomis, ančiukais, šunimis, ji gyveno be savo pinigų ir dokumentų, be namų raktų. Per dienas ji valė namus, kad vaikas neįropotų į gyvūnų išmatas ir, radusi minutę, fotografavo viską, ką turėjo savo kalėjime: gyvūnus, daržoves, žaidė šešėliais, net toje aplinkoje sukurdama nuostabiausių nuotraukų. Abi su dukra jos išgyveno tiek, kiek pakaktų keliems gyvenimams“, – pasakoja knygą parašiusi žurnalistė.

 Musteikytė nuoširdžiai tiki, kad jos išpažintis, kurią dėliojo pasikliaudama savo vidine cenzūra, įdėdama atviresnių detalių, bet nemažai visko palikdama tik tarp jų dviejų, padės Annai išsivalyti, pajusti vidinę švarą ir ramybę, taps laipteliu atsispirti nuo dugno ir kilti aukštyn. „Ji nuostabi, šviesi, darbšti, puiki fotografė, labai gera ir kantri mama, verta tik geriausių dalykų. Beje, kai knyga buvo atiduota spausdinti, Anna liovėsi sapnuoti košmarus, kad vėl yra Egipte...“ – išduoda knygos autorė.

 

Pagal tikrus įvykius sukurtą knygą „Pagrobta savo noru“ išleido leidykla „Alma littera“. Pokalbį su Anna Moon užrašė D. Musteikytė.

 

Kodėl taip drąsiai ryžotės kelti sparnus iš Londono į Kairą? Daug kam gali kilti klausimas, ar niekada nebuvote girdėjusi apie įkalintas, prievarta laikomas moteris?

Knygoje yra visi atsakymai. Šiandien galvočiau ir elgčiausi vienaip, anuomet viskas atrodė kitaip. Aišku, ir istorijų buvau girdėjusi, ir kito tikėjimo žmonėmis lengvai nebūčiau pasitikėjusi, jei būčiau jų nepažinusi Londone. Teko dirbti su indais, pakistaniečiais, kurie man, iš pradžių ne per geriausiai mokėjusiai kalbą, labai daug padėjo. Kitataučiai ir kitatikiai dažnai būdavo draugiškesni ir labiau linkę padėti nei lietuviai ar žmonės iš kitų Rytų Europos šalių. Ne visur ir ne visi, žinoma.

Mano kelionė į Kairą atrodė niekuo neįpareigojanti – juk vykau pas žmogų, kuris buvo mano bendradarbės vengrės bičiulis, pats gyvenęs Europoje, išsilavinęs, įdomus, malonus ir truputį nelaimingas, kokia jaučiausi ir aš. Kai žmonės, kuriems labiau už viską reikia meilės, šeimos, pajunta, kad atrado tokį pat, kuriam gali padėti, išgydyti, kai jaučia, kad išgyvenę panašų skausmą vienas kitą geriausiai gali suprasti, protas tarsi užleidžia vietą emocijoms. Išvykusi į Kairą trumpų atostogų, grįžau tą vyrą dar stipriau įsimylėjusi protą temdančia meile. Atrodė, svajonė turėti šeimą, mylintį vyrą, būsimų vaikų tėvą jau visai šalia – jis nuolat kalbėjo tą patį, apie ką aš galvojau.

 

Iš knygos galima suprasti, kad tas vyras jums nepatiko iš pirmojo žvilgsnio. Galbūt galėjote nuo jo pabėgti jau po pirmojo savo vizito į jo šalį?

Įsivaizdavau jį kiek kitokį – lieknesnį, be to, bendraudama internetu nemaniau, kad stuburo problemos tokios rimtos. Tačiau tokioms kaip aš – meilės išsiilgusioms sieloms – gailestis, rūpestis, meilė ir pagalba dažnai reiškia vieną ir tą patį. Aš, sveikai gyvenanti, sportuojanti, jam padėsiu! Skaitantiesoems galiu pasirodyti naivuolė, bet tuomet visa širdimi tuo tikėjau. Jis džiaugėsi kiekvienu nukritusiu kilogramu, mano ruoštais patiekalais, kalbėjo apie dvasinę ramybę, kurios taip ilgėjosi. Kiek moterų užkibtų ant to kabliuko? Man atrodė, kartu ieškosime laimės ir ją rasime, abu persikelsime iš Egipto į kitą šalį ir aš pagaliau būsiu laiminga tikros šeimos, kokios neturėjau nuo gimimo, moteris.

 

Kada kilo įtarimų, kad kažkas ne taip? Na, tokių, į kuriuos nenumojote ranka?

Aš ilgai viskam – keistoms pavydo scenoms, pastaboms dėl aprangos, net draudimams išeiti iš namų – rasdavau paaiškinimų. Atrodė: na, tuoj perprasiu to krašto tradicijas, viskas bus aiškiau ir paprasčiau. Blogų dienų buvo daugiau nei gerų, bet atsitiko tai, apie ką mudu svajojome, aš pradėjau lauktis. O tada jau viskas kaip sniego lavina – kūdikis, rūpesčiai, keistų gyvūnų pilni namai, užrakintos durys, galiausiai – internetu ieškomos rusės iš Sibiro platybių. Taip, mano vyras dar ir buvo neištikimas.

 

Vos pradėjusi lauktis, viešėjote Lietuvoje, ar nebuvo kilusi mintis, kad galbūt neverta grįžti atgal, į Kairą?

Aš niekada neturėjau šeimos, kur būtų mama, tėtis, broliai, šuo, visi gyventume laimingi ir mylintys. Savo tėvą kartą pamačiau šešiolikos. Glausdavausi prie draugių mamų, jei tik jos būdavo švelnios ir mylinčios, dėl jų eidavau į svečius pas drauges ir užsibūdavau. Man taip reikėjo šito šeiminio santykio, kad, atrodė, nieku gyvu neatimsiu to iš savo vaiko. Vis galvojau, kad pirmagimio šitaip laukęs mano vyras bus puikus tėtis.

 

Na, daug kam kyla klausimas – po to, kai patyrėte pirmąją seksualinę prievartą, juk turėjote bėgti neatsigręždama? Ar iš ten nebuvo įmanoma pabėgti?

Bėgti kur? Į Kairo gatves, kur be pinigų ir galiojusių dokumentų būčiau buvusi sunaikinta? Laukiausi vaiko, gyvenau ir kentėjau dėl jo. Paskui – dėl mūsų abiejų. Mano vyras nekart priminė, kad lengvai galėtų pasiųsti mane į kalėjimą dėl to, kad baigėsi dokumentų galiojimas. „Žinai, kokie mūsų kalėjimai?“ O kad pabėgti įmanoma, įrodžiau tai padarydama. Ir tai pavyko tik su tų pačių egiptiečių pagalba. Per „Facebook“ susipažinau su laimingai į Kairą nutekėjusiomis lietuvėmis. Jei ne jų sutuoktiniai, šiandien gal mes nesikalbėtume apie mano patirtis.

 

Ar buvo dalykų, nepatekusių į knygą? Siaubinga skaityti apie smurtą, kurį patyrėte, bet turbūt ne viską pasakėte. Ar nebuvo baisu taip atvirai kalbėti?

Tikrai buvo dalykų, nepatekusių į knygą. O dėl atvirumo – kokia prasmė rašyti knygą ir joje kalbėti abstrakcijomis? Tas pat kaip gerti drungną arbatą viduržiemį. Nė akimirką nesigailėjau atvirumo, nesigailiu, kad mano istorija išėjo į viešumą. Gaunu daugybės moterų, bijančių apie tai kalbėti, laiškų. Jei nors vieną įkvėpiau, padėjau, vadinasi, buvo prasmė tai daryti.

 

Sakote, kad išgyvenote nemylėto vaiko dramą, o Egipto istorija tarsi sudėjo taškus. Kaip manote, ar meilė stiprina žmogų, ar mylėtas ir mylintis gali priimti drąsesnius sprendimus?

Mylėtas ir mylintis yra tiesiog stipresnis. Nemylėtieji kartais visą gyvenimą mokosi savivertės ir meilės sau. Mes, to nemokėję, ilgai nė nesuprantame šio jausmo svarbos. Ir leidžiame save žeminti.

 

Kaip jums atrodo, ar tai, kas vyko su jumis, buvo kultūros skirtumų, ar žmogiškumo nebuvimo pasekmė?

Viskas kartu. Kaip minėjau, aš pati – iš keistos šeimos, mano vyras – taip pat ne iš standartinės. Pažinau jų santykius, hierarchiją, supratimą apie tvarką ir švarą, ramadano tradicijas, mediciną, maistą, neįprastus seksualinius poreikius, požiūrį į moteris ir begales visko. Jei kažką mano istorija atgrasys nuo sprendimo išvykti – būsiu laiminga, jei kažkas pasiryš viską patirti savo kailiu ir atras ten laimę – džiaugsiuosi. Tas vyras turėjo ne tik fizinių sveikatos problemų – sužeistą stuburą. Jį kankino panikos, pykčio priepuoliai. Buvo laikas, kai tikėjausi padėti jam išgyti, domėjausi šia problema. Bet dažniau tapdavau ne jo gydytoja, o priepuolio taikiniu.

Kol kas esu laiminga baigusi savo pragaro kelią, atsispyrusi nuo dugno ir besimokanti gyventi iš naujo. Tai – labai sunku, bet labai gerai. Jaučiuosi subrendusi laimei, be proto myliu abu savo vaikus – suaugusį sūnų iš pirmos santuokos ir drauge su manimi pabėgusią mažylę Larą. Laiminga, nes darau, kas mane džiugina, – užsiimu fotografija, noriu pristatyti Kairo bute sukurtų nuotraukų parodą. Jose skausmo ne mažiau nei „Pagrobtoje savo noru“. Visa, ką patyriau, išgyvenau, padedama psichologės ir kitų specialistų išsikapanojau iš nevilties duobės. Nuo šiol bus tik geriau.

 

 

Siūlome paskaityti ištrauką iš Annos Moon knygos „Pagrobta savo noru“

 

23.

Naujas skandalas Hurgadoje

Nuo mano gimtadienio gerą mėnesį gyvenome palyginti ramiai – pasipykdami, beprotiškai mylėdamiesi, gamindami valgį, sverdamiesi. Po truputį krentantys kilogramai vyrą vis dar džiugino, nors tas procesas ir gerokai sulėtėjo. Rutiną sudrumstė maloni žinia – Šerifui paskambino Vengrijoje gyvenantis bičiulis egiptietis. Kadaise jie kartu buvo išvykę, tik mano vyras grįžo į Kairą, o Abdula liko Europoje. Vengrijoje jis įsikūręs jau aštuoneri metai. Buvo vedęs, išsiskyrė, dabar turi naują draugę ir kartu su ja atvyksta atostogų namo. „Jam papasakojau, kaip puikiai gyvenu, nes turiu tave. Jiedu su drauge apsistos viešbutyje Hurgadoje, kviečia prisijungti ir mus. Važiuojam?“ Tai žinoma! Man žiauriai reikėjo įspūdžių. Be to, bet kokia kelionė įkvepia permainų vilties.

Prieš išvykstant Šerifas džiūgavo: „Pagaliau susipažinsi su nuostabiu mano draugu daktaru.“ Kad jis ne medicinos daktaras – supratau iškart. O tai mokslinis laipsnis ar pravardė? Manydama, kad teisingas pirmas mano spėjimo variantas, laukiau susitikimo su inteligentišku, išsilavinusiu vyru, bet išvydau, tiesą sakant, labai jau prasčioką primenantį gal dvimetrinį egiptietį didžiuliu, lyg devinto nėštumo mėnesio, pilvu. Plikai skustas, vidury gatvės nusispjauna, kalba nemandagiai, rengiasi ir elgiasi prastai – neatrodo, kad ką nors studijavęs. Kai likome dviese, Šerifo perklausiau, kodėl į draugą taip kreipiasi. „Todėl, kad jis baigęs doktorantūrą“, – paaiškino nustebęs dėl klausimo. Tada jau nustebau aš. Bet vėlgi – kas pasakys, kiek girdėdavau tiesos, kiek pramanų ar noro, kad tai būtų tiesa? O ir doktorantūrą visokie žmonės baigia.

Hurgada – gražus kurortas, čia pailsėti daugiausia suvažiuoja saulės ir šiltos jūros išsiilgę užsieniečiai. Turtingi arabai atostogoms renkasi kitas šalis, į savus kurortus atvyksta nebent tie, kurie tikisi čia pakabinti besiilsinčių moterų iš Europos. Arba išvykę gyventi svetur, kaip mūsų „daktaras“. Miesto centre ėjome gatve keturiese su Abdula ir jo jaunute labai miela vengre. Jiedu priekyje, mes paskui. „Bet juk jis storesnis už mane!“ – patenkintas man į ausį sušvokštė Šerifas, džiūgaudamas kaip klasioką per vasarą praaugęs vaikas. Tai nebuvo visai tiesa, bet nenorėjau ginčytis ir pyktis, todėl pritariamai palinksėjau. Tik numykiau, kad jų stambumą sunku palyginti: vienas aukštas ir pilvotas, kitas – žemesnis ir kresnas. Nenorėdama įžeisti nepasakiau, kad jis pats liulantis ir nukarusiais šonais. Kol žingsniavome, Šerifas skubiai papasakojo trumpą Abdulos istoriją: su žmona Vengrijoje jis pagyveno maždaug dvejus metus, susilaukė sūnaus, bet vėliau paaiškėjo, kad vaikas ne jo, vadinasi, toji moteris jam buvusi neištikima.

Kur aš tai jau girdėjau? Ar gali būti, kad visus juos supa tik neištikimos moterys?

Kai jau susėdome prie stalo vienoje užeigų, Abdula draugui gyrėsi savo naujienomis: telefone rodė naujai atidarytos kavinės nuotraukas, pasakojo, kaip per vaizdo kamerą stebi darbuotojus, kada šie pasirodo, ką veikia, kuriuo metu išeina. Ilgokai klausėme istorijų, koks puikus ir išmanus verslininkas „daktaras“ yra. Ta jauna mergaitė į jo kavinę atėjo įsidarbinti padavėja. Taip ir prasidėjo jųdviejų romanas.

Artėjo pietų metas. Abdula su drauge nuėjo pietauti į savo viešbutį, o mudu su Šerifu patraukėme į turistinę Hurgadą ieškoti, kur apsistoti. Tai nebuvo taip paprasta, nes dauguma viešbučių, net ir kurorte, reikalavo oficialių santuokos dokumentų. Mudu turėjome tik pasirašytą sutartį – rimtomis save laikančioms įstaigoms to nepakako. Šerifas sakė, kad dėl to gali tekti daugiau sumokėti už nakvynę, bet aš nesigilinau – jo šalies tvarka, pats tegul ir randa išeičių. Įsikūrėme viešbutyje, drauge su „daktaru“ ir jo mergina užsisakėme iškylą – safarį į dykumą ir išėjome kartu pavakarieniauti mieste.

Pirmas dėmesį patraukęs restoranas atrodė jaukus, ten sėdėjo daug žmonių, o tai visada geras ženklas, tik muzika plyšavo labai garsiai. Pirmo aukšto terasoje svečiai valgė, gėrė, plepėjo, rūkė kaljaną... Norėjome įsilieti į tą šurmulį, bet nebuvo nė vieno laisvo staliuko. Pabandėme patikrinti antrą aukštą. Ėjau pirma, Šerifas, kaip dažniausiai būdavo, kalbėdamas telefonu kilo man iš paskos, Abdula su drauge – taip pat greta. Apsidairiau – visai jauku, sėdi vieni užsieniečiai. Atsisukau į savo vyrą – jis tebekalbėjo telefonu, tad ėmiausi iniciatyvos: pamojau padavėjui, o jis, kad perrėktų muziką ir girdėtų, ką sakau, pasilenkė prie manęs ir paklausė: „Keliese ketinate vakaroti?“ To klausimo ir judesio, kuris didžiojoje dalyje pasaulio niekam neatrodytų neįprastas, pakako, kad nutiktų kai kas baisaus. Šerifas metė telefoną ir užvirė iš pasiutimo, „daktaras“, nors gyvena Europoje, taip pat žiūrėjo į mane išpūtęs akis. „Varyk iš čia, užmušiu!“ – Šerifas arabiškai suklykė padavėjui, kuris žiūrint iš šalies nepadarė nieko bloga, tik dirbo savo darbą. „Mes čia neliksim!“ – užstaugė atsigręžęs į mane ir, skaudžiai sučiupęs už rankos aukščiau alkūnės, vilkte išvilko pro duris. Toliau stūmė, tempė, aš klupau, bet plieniniai pirštai kaip replės mano bicepso nepaleido iki pat automobilio. Abiem rankomis įgrūdo mane į keleivio vietą, iš visų jėgų trenkė dureles. Draugų pora tylėdami susirangė ant galinės sėdynės – aukštaūgiam „daktarui“ nebuvo itin patogu, bet tuo metu niekam nerūpėjo. Atrodė, įtampa sprogs ore. Šerifas visas purtėsi, bet iš paskutiniųjų stengėsi susivaldyti man netrenkęs matant draugams. Abdula savo merginai kažką kalbėjo vengriškai – greičiausiai paaiškino pykčio priežastį, nes jai taip pat ne viskas čia buvo suprantama.

Mašina čiūžtelėjo ir sustojo šalia restorano kitame Hurgados gale. Vengrė ir „daktaras“ tylėdami išlipo ir atsisėdo prie artimiausio staliuko prie pat gatvės. Tai, kas vyko automobilyje, jie puikiausiai girdėjo. Šerifas taip paleido gerklę, kad atrodė, jog man plyš galva, ausų būgneliai, o iš streso – ir širdis. „Kaip tu šitaip mane pažeminai? Kaip galėjai su kažkokiu valkata šitaip šnekėtis? Jis prie tavęs prisiglaudė, vos nepabučiavo!“ – „Nesąmonė, šimtas metų tam padavėjui aš neįdomi, tokių kaip aš užsieniečių čia tuntai, jis tik paklausė, kokio dydžio stalelio mums reikia.“ – „Kaip tu, kvaiša, šitaip iš manęs pasityčiojai? Elgeisi lyg prostitutė!“ – „Galėjai nekalbėti telefonu ir pats viskuo pasirūpinti! Pas mus įprasta, kad su padavėju bendrauja tas, kuris pirmas įžengia į restoraną.“ Nuo tolesnio jo klykimo drebėjo visas automobilis, aš gūžiausi į embriono pozą ir norėjau delnais susiimti galvą – maniau, tikrai užmuš. Kai trumpam nutildavo, bandydavau kažką išlementi, bet tuoj pat rėkdavo ant viršaus: „Užsičiaupk ir klausyk, dabar šneku aš!“ Supratau, kad turiu tylėti, nes jam tiesiog reikia išsirėkti. Kitaip nebus, niekada nenutils ir neaprims. Tai tęsėsi gal penkiolika minučių. Spektaklio liudininkais buvo visi restorano svečiai – to nematyti ir negirdėti tiesiog neįmanoma. „Dabar išlipsi, atsisėsi prie mano draugų ir elgsiesi pavyzdingai!“ – „Niekur aš neisiu.“ – „Eisi kaip didelė. Nori, kad atvesdinčiau?“ Ne, ačiū, šito tikrai nenorėjau. Kairės rankos dar beveik nejutau po to, kai ją buvo suėmęs. Patylėjau, sukaupiau paskutines jėgas ir išlipusi iš automobilio žengiau nuščiuvusių „daktaro“, kuris, iš akių mačiau, šiuo mano „išsišokimu“ irgi pasibaisėjęs, ir vengrės staliuko link. Visi keturi bandėme apsimesti, kad nieko neįvyko. Abdula su savo mergina toliau kalbėjosi vengriškai, su Šerifu – arabiškai. Aš sėdėjau tylomis, neturėjau nei su kuo, nei apie ką šnekėtis. „Ką valgysi?“ – pagaliau į mane kreipėsi vyras. „Man tas pats, išrink savo nuožiūra“, – atsakiau kiek įmanoma mandagiau, nors apie maistą net pagalvoti negalėjau. Tiesą sakant, visiškai neatsimenu, ką tada man užsakė – viskas tarsi skendėjo rūke. Pasakiau kelias mandagias frazes, kažką kramčiau atbulais dantimis iš savo lėkštės, kažko pasiūlė kiti.

Paskui „daktaras“ pakvietė pasivaikščioti po centrą, o vėliau parvežėme juos į viešbutį.

 

24.

Supykdžiau su dar vienu draugu?

Kai grįžome į savo laikinus namus, manęs laukė antra baisiausių rietenų dalis „Abdula sakė, kad esu paskutinis idiotas, nes susidėjau su boba, kuri taip manęs negerbia ir elgiasi kaip paskutinė kekšė! Gal gali paaiškinti, kodėl jo draugė, taip pat užsienietė, nieko panašaus nekrečia? Kodėl ji rami, tyli, gerbia savo vyrą?“ – vėl paleido gerklę. Ir taip didelė burna jam rėkiant dar padidėdavo. Atrodė, tuoj iš jos pasipils ugnys, perkūnai, mane nutrenks, sudegins. Vėl apleido jėgos, nebegalėjau ginčytis, tik ramiai kartojau, kad nieko blogo nepadariau, nieko nepažeminau ir gyvenime neketinau to daryti. Riejomės iki aušros. Kelis kartus maldavau eiti miegoti, visai išsekusi atsiguliau. Šerifas vienu šuoliu atsidūręs prie lovos nuplėšė antklodę ir toliau klykė man į ausį: „Aš tave, kale, visur vedžiojuosi, draugams rodau, pristatau kaip žmoną. Tu man šitaip atsidėkoji?“ Kai nusukdavau veidą į kitą pusę, jį per jėgą atsukdavo į save ir toliau vertė klausytis užgauliojimų. Prigulu ant sofos – jis atsiveja, sėda šalia, vėl suima veidą rankomis ir šaukia savo. „Na, nesijaučiu kalta, nieko nepadariau, atstok!“ – išrėkiau.

Tai tęsėsi, regis, iki begalybės, kol galbūt ir pačiam ėmė sekti pykčio sukeltas adrenalinas. Gal suprato perlenkęs lazdą?.. Pajutau šlapias lūpas ant kaklo, bandymą grabinėtis – pyktis jam sužadindavo aistrą, užvesdavo ne prasčiau nei vaistai... „Ne, atstok, palik mane ramybėje!“ Ištrūkau, palikusi vieną styrančiu pimpalu. „Kraukis daiktus, grįžtam į Kairą“ – „Mielu noru.“ – „Nedrįsk, baik išsidirbinėti – reikia sumokėti už viešbutį, išsiregistruoti. Susitvarkysime ir tada važiuosime.“ Man regis, per šias rietenas jį pirmąsyk pavadinau kiaule – musulmonui tai baisus įžeidimas. „Turbūt todėl ir negali valgyti kiaulienos, nes pats esi kiaulė“, – kirtau į paširdžius.

Išaušus rytui Šerifas nė neketino niekur važiuoti, o naktį, nebežinodamas, ko dar griebtis, tik gąsdino mane. Galiausiai atsiprašė dėl visko, kas tą parą nutiko. Aš tylėjau – nuoširdžiai nesutikau, kad jis teisus, ir šįsyk atsiprašyti nė neketinau. Tą dieną mūsų laukė safaris su Abdula ir jo mergina. Stengiausi būti žemesnė už žolę, tylesnė už žemę, nuolankiai laikiausi prie savo vyro – tiesiog arabo svajonė. Vilkėjau iš vakaro specialiai šiai iškylai įsigytas ilgas kelnes ir marškinius ilgomis rankovėmis. Kiekvienas gavome po keturratį lėkti dykuma. Jaunoji vengrė pabijojo, sėdo Abdulai už nugaros. Užtat aš, visada mėgusi vairuoti, pasijutau laisva kaip vėjas ir nušvilpiau, palikusi grupę kažkur toli. Pasivijęs gidas liepė laikytis arčiau visų kitų. Šerifas ne tik nedrįso viešai rodyti pykčio dėl šito išsišokimo, bet net nepasakė pastabos, nors būtų buvę dėl ko, skirtingai nei vakar...

Kai nulipome nuo keturračių, Abdula su savo drauge toliau bendravo vengriškai, Šerifas visąlaik su kažkuo arabiškai kalbėjo telefonu. Aš buvau išsekusi po kankinamos nemigo nakties, bet kiek įmanoma stengiausi mėgautis kiekviena akimirka. Džipais visą grupę nuvežė pas beduinus, ten pirmąsyk gyvenime jojau kupranugariu – įspūdžiai padėjo bent šiek tiek atsipalaiduoti. Žiūrėjome, kaip beduinai kepa duoną, paskui vaišinomės labai saldžia juodąja arbata. Prisiminiau, kaip vaikystėje po ilgesnio kroso per lengvąją atletiką treneris atnešdavo puodą tokios arbatos – ji atgaivina per karštį smarkiai išprakaitavus. Safario dieną vainikavo pilvo šokiai ir koncertas – visiškai turistinis reikalas, bet per atostogas tai visai neblogai.

Mano vyras po vakarykščio pasiutimo buvo lyg šilkinis. Tiesa, vis tiek prisigalvojo, kad fotografuoju tik jo draugą „daktarą“, nors iš tiesų stengiausi užfiksuoti visą poilsiaujančią kompaniją. Visi kartu plaukėme į Rojaus salą, maudėmės jūroje. Šerifas pliažo vengė, į vandenį lipdavo su marškinėliais ir kepurėle. Manau, ne tik dėl savo baimių, bet ir dėl kompleksų – jis drovėjosi savo kūno. Raminau, sakydama, kad mačiau jį nuogą ir tikrai neišsigandau. Paslėpęs pilvą plačiuose šortuose pagaliau ryžosi nusirengti. Pamiršusi nuoskaudas stengiausi rodyti savo meilę: į vandenį vesdavausi paėmusi už rankos, visaip drąsindama, jūroje vieno nepalikdavau, nors pati mielai kiauras dienas būčiau užsiėmusi paviršiniu nardymu, apžiūrinėjusi dieviško grožio koralus ir žuvytes. Man atrodo, Abdula ir jo vengrė net nesuprato, kad Šerifas bijo vandens.

Vakarais, kai likdavome vieni, Šerifas, kaip jam būdinga, pasakodavo, kad po vakarienės „daktaras“ jam siūlęs pakalbinti dailią seksualią moterį, bet jis atsisakęs, nes myli mane. Tada Abdula jam bandęs plauti smegenis, jog turėtų mane mesti, keliauti su juo į Vengriją, ten jo mergina supažindins su tokia pat kaip ji miela savo drauge, jie bendraus poromis ir nė vienas nekels problemų. Nežinia, kodėl jis man visa tai pasakojo, tai buvo tiesa ar pramanai, bet bendrauti su „daktaru“ nebenorėjau. Nebesusitiko su juo ir Šerifas. Man pasakė, kad draugui meluoja, neva serga, o šiam, ko gera, kad aš neišleidžiu. Nežinau, kas tarp jų įvyko, bet galiausiai išgirdau: „Per tave amžiams susipykau su dar vienu labai artimu draugu.“

Anna, kas tau negerai? Ar mano aplinka niekam tikusi, jei amžinai lieku kalta?..

Jei ne visos dramos ir meksikietiško serialo vertos peripetijos, Hurgada man tikrai būtų patikusi. Nors kiek glumino pagyvenusių europiečių, ypač rusių, ir jaunučių arabų, beveik vaikų, poros. Jos tuos jaunuolius tiesiog nusipirkdavo. Vienas toks duetas baseine nenuleido akių nuo mūsų. Buvome atvirkštinis jų variantas.

Viskas čia gražu, pritaikyta užsieniečiams ir jiems pigu. Paprastas žmogus iš Europos čia gali pasijusti turtingas ir laimingas. O ar aš tokia buvau? Bent jau stengiausi būti...