Romaną apie katino Savelijaus klajones parašęs Grigorijus Služitelis: „Skirtumas tarp gyvūnų ir žmonių yra gana sąlyginis“

Praėjusių metų pabaigoje katinas Savelijus prabilo lietuviškai. Į lietuvių kalbą romaną apie jo klajones išvertė metų vertėjo krėslo premijos laureatė Zita Marienė, išleido leidykla „Alma littera“. Rašytoją G. Služitelį kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

„Katės – švelnios, beginklės būtybės, – taip jūs parašėte. – O ar pats tuo tikite“, – paklausiau rašytojo, kuris, be jokios abejonės, visas savo istorijas spaudai apie katiną Savelijų per trejus metus yra išpasakojęs. „Švelnumas Savelijui padeda susitaikyti su pasauliu, – trumpai atsakė rašytojas ir pridūrė, – katės, ypač benamės, yra priverstos kovoti dėl savo būvio. Aišku, kad joms reikia kovinių įgūdžių. Kaip ir visoms gyvoms būtybėms, žmonėms, beje – taip pat. Mano knygoje, jei pastebėjote, skirtumas tarp gyvūnų ir žmonių yra gana sąlyginis.“

Ir juk tikrai, argi ne taip jis rašo: „Net nepajutau, o lyg numačiau, kokia ateityje gali būti šioji keista sandora tarp katės ir žmogaus. Kai tartum nustoji priklausyti sau, kai atiduodi savo valią šitam keistam padarui. Kai žmogaus poreikis globoti susikerta su būtinybe katę išgyvendinti. Kai tu pagaliau nusprendi juo pasikliauti, o jis, kaip girdėjau, priskiria tau kažkokių mistinių savybių, galią gydyti, regėti namuose piktas dvasias...“

„Katės padeda žmonėms tapti žmogiškesniems, – sako man G. Služitelis, – o žmogiškumas juk – mokėjimas duoti, nieko nesitikint mainais.“

Aktorius, muzikantas ir rašytojas save vadina profesionaliu kačių gyvenimo stebėtoju, ailurofilu. Pirmoji jo mokytoja – katytė Hermiona. Drauge praleidęs penkerius metus, jis neabejoja, kad kačių elgesys, įpročiai ir pasaulio suvokimas yra sumažintas mūsų, žmonių, gyvenimo modelis. „Mus jungia viena didi lemtis“, – sako.

Romane iš namų į namus vaikštantis, patirtį ir filosofiją gatvėse semiantis Savelijus išgyvena ir mums, žmonėms, nesvetimus jausmus – baimę, netikrumą, švelnumo troškimą, smalsumą, atkaklumą ir, žinoma, meilę.

Į pasaulį G. Služitelio katinišką romaną palydėjęs rusų literatūros grandas, beje, taip pat užkietėjęs katininkas, Jevgenijus Vodolazkinas neabejoja, kad knygą nesunkiai galima pavadinti meilės romanu. Ir pasakoja jis apie gražiausią, ištikimiausią ir graudžiausią meilę, kokia tik gali būti. Ir visai nesvarbu, kad ją išgyvena katės – Savelijus ir žaliaakė Greta.

Katės literatūroje – ne nauja tema. Ir tiems, kas apie jas skaito, juk visiškai aišku – už kačių visada slypi žmonės. Tačiau romane veikia ne vien katinai, – kaipgi jie be žmonių?! Kiemsargiai, afišų klijuotojai, kasininkės, telefonų meistrai, – visi jie atkeliavę iš rašytojo gyvenimo. „Daug fragmentų parašiau dar prieš sėsdamas prie knygos, užrašai buvo pilni pastabų, eskizų, fantazijų. „Savelijuje“ norėjau sukurti amžininkų portretų galeriją“, – pasakoja autorius.

„Savelijaus dienos“ iš mano atminties ištraukė vaikystės prisiminimus: močiutę, po sniegus braidančią veltiniais, kuriuos vadindavome „atia jaunyste“, naktis po antklode, kai norėdavau baigti dar vieną „Nuotykių bibliotekos“ knygą ar mokyklos sporto salę, kur man niekaip nepavykdavo įveikti šuolio į aukštį kartelės. Įdomu, ką tie laiko ženklai kalbės jaunesniems skaitytojams? G. Služitelis sako, kad knyga visada yra kelionė, o literatūra nebūtinai turėtų pasakoti tai, ką mes žinome. „Nuostabiausia, kai svetima tampa gimininga, o kažkieno – mūsų“, – dar priduria ir išduoda, kad daugybė jo sugalvotų epizodų į knygą nepateko. Pavyzdžiui, buvo visas skyrius, stilizuotas pagal tariamą metraštį, aprašantį Šv. Androno vienuolyno apgultį ir šturmą. Lengva atspėti, kad kovėsi priešiškos kačių kariaunos. Kiek vėliau pagalvojęs, kad šis epizodas knygai nieko nepridėtų, rašytojas jo atsisakė.

Knygoje aptikusi ir vieną lietuvišką akcentą, negalėjau rašytojo nepaklausti apie tai, iš kur radosi siuvinėti rankšluosčiai iš Ignalinos, po kuriais šeimininkas slėpdavo katino nagų žymes. „Vaikystėje mūsų šeima kasmet važiuodavo arba į Estiją, arba į Lietuvą. Iš Baltijos šalių man likę šilčiausi prisiminimai“, – pasakoja ir priduria, kad Ignalinoje labai seniai nebuvęs, tačiau vien tik šis pavadinimas jam primena vaikystę.

 „Savelijaus dienų“ žanrą knygos autorius vadina egzistenciniu pasivaikščiojimu. Savelijus daug kartų galėjo snausti šiltame kampe, bet visada mieliau rinkosi klajones. „Labai smalsus katinas“, – juokiasi, o aš klausiu apie katinišką laisvę, – juk esame įpratę katinus su ja tapatinti. Ar nepavojinga tokia laisvė šių dienų Rusijoje?

„Katės laisvė – niekam neatsakyti už savo poelgius, – sako man rašytojas. – Ir Savelijus už šią savo savybę vieną kartą skaudžiai sumoka. Laisvė dažnai reikalauja aukų, o jei kalbėsime apie pilietines laisves Rusijoje, jos – didelė problema.“

„Klajojant atsiranda apetitas gyventi“, – knygoje postringauja katinas Savelijus. Gražiai pasakyta, bet įdomu, ar autorius pats tai yra patyręs? „Labai mėgstu keliauti, – atsako rašytojas. – Turiu nors kartą per metus visiškai pakeisti peizažą. Kad prieš akis nebūtų nieko atpažįstamo.“

Knygoje nuolat iškyla klausimų apie gyvenimą ir mirtį, nusikaltimą ir bausmę, kaltę ir atgailą, o Savelijus randa prieglobstį cerkvės kieme. Kažin koks iš tiesų yra kačių pasaulio dievas? „Jų dievas – ėdalas ir šiluma“, – juokiasi rašytojas ir sako žinąs tai iš savo patirties – dabar jo namuose gyvena dvi katės.

Aktorius, grupės „O’Casey“ vokalistas, dabar jau ir rašytojas, parašęs literatūros premijomis apdovanotą vieną perkamiausių pastarųjų metų Rusijos knygų, neabejoja: jei žmogus su kate susidraugauja, kartais to ir užtenka, kad nesijaustų vienišas. Rodos, išgyvename tokį laiką, kai tai tampa aktualu.

Rašytojas nė neketina slėpti girdėjęs daugybę priekaištų, kad savo knygai pasirinko katino personažą – juk būtent šie gyvūnai socialiniuose tinkluose sulaukia aikčiojimų ir patiktukų. „Tačiau personažo pasirinkimą lėmė ne noras sužaisti populiaria tema socialiniuose tinkluose. Manau, atidžiam skaitytojui tai bus akivaizdu“, – sako knygos „Savelijaus dienos“ autorius.