Naują romaną išleidusi Italijos bestselerių autorė Viola Ardone: „Vienos moters istorija yra visų moterų istorija“

2023-03-03
Nuotr. Ludovico Brancaccio

Nuotr. Ludovico Brancaccio

Italų rašytojos Violos Ardone knygoms, rodos, lemta sulaukti sėkmės – prieš porą metų Lietuvos skaitytojus pasiekęs neapolietės romanas „Vaikų traukinys“ laimėjo ne vieną premiją, tapo tarptautiniu bestseleriu, išverstas į daugiau nei trisdešimtį kalbų. Italijos literatūros sensacija skelbiamas ir naujausias jos kūrinys ‒ „Oliva Denaro“.

Palankaus skaitytojų ir literatūros kritikų vertinimo susilaukusį, literatūros premijas renkantį V. Ardone romaną „Oliva Denaro“ į lietuvių kalbą išvertė Rasa Di Pasquale, išleido leidykla „Alma littera“.

Skaitytojas romane nukeliamas į XX amžiaus septintojo dešimtmečio Siciliją. Nuošaliame salos miestelyje gyvenimas teka per amžius nusistovėjusia vaga. Vyrai čia dirba įvairiausius darbus, nevaržomai linksminasi, laisvai bendrauja, siekia merginos, kurią nusižiūrėjo, dėmesio ir rankos. Įstatymas jų pusėje: net jei mergina nenori tekėti, ją galima pagrobti ir prievarta paimti į žmonas. Merginos vienos neišeina iš namų, joms užginta ne tik bendrauti su jaunais vyrais, bet ir pažvelgti į juos, ‒ sutuoktinius joms išrenka tėvai. Arba patys vyrai jas išsirenka.  

Penkiolikmetė Oliva Denaro puikiai žino Sicilijos moterų gyvenimo taisykles. „Moteris – tai ąsotis: kas jį sudaužo, tas ir pasiima“, ‒ Olivai dažnai kartoja motina. Tačiau Oliva visiškai netrokšta tapti moterimi. Jai patinka žaisti su geriausiu draugu Saru, laidyne svaidyti akmenis, bėgioti gatvėmis, laukuose rinkti sraiges. Vis dėlto mergaitiška jos laisvė negali tęstis amžinai. Vieną dieną miestelio konditerijos krautuvės savininko sūnus nusprendžia, kad Oliva turi tapti jo žmona, ir jaunutė, vos brandą pasiekusi mergina patiria brutalią, įstatymais įtvirtintą vyro teisę.

Tačiau Oliva sulaužo tradicijas, atmeta moters prievolę būti sudužusiu ąsočiu. Negana to, jos ryžtas siekti teisingumo įkvepia ir kitas kovoti už moterų teises.

Rašytoja V. Ardone, subtiliai ir jautriai pindama skausmingos istorijos gijas, parodo, kad net ir vieno žmogaus pastangos gali atnešti lemtingų permainų visai šaliai.

Lietuvių kalba romano „Oliva Denaro“ veikėjus prakalbinusi vertėja Rasa Di Pasquale parengė interviu su rašytoja V. Ardone.

Miela Viola, prieš porą metų leidykla „Alma littera“ išleido tavo romaną „Vaikų traukinys“, o šį mėnesį lietuviškai pasirodė naujausias tavo romanas „Oliva Denaro“. Vis dėlto Lietuvos skaitytojai dar nedaug žino apie tave pačią. Esi mokytoja ir rašytoja. Kas tave paskatino rinktis šiuos kelius?
Jau nuo mažumės visada norėjau tapti rašytoja, tačiau mano tėvai ragino iš pradžių susirasti „tikrą“ darbą, o tada atsidėti savajai aistrai. Juodu rėmėsi prielaida, kad vien tik iš rašymo neišsiversi, deja, ši prielaida dažnai būna teisinga. Stengiausi vadovautis jų patarimais, tad kurį laiką dirbau vienoje leidykloje, publikuojančioje vadovėlius, vėliau dalyvavau konkurse, kad galėčiau dirbti mokytoja, ir jau penkiolika metų mokau italų kalbos ir literatūros bei lotynų kalbos. Bet rašymo niekada neapleidau, tiksliau tariant, tai jis neapleido manęs, ir dabar džiaugiuosi, kad tada paklausiau savo tėvų. Nors ir esu žymi rašytoja, žinau, kad neturiu rašyti knygų tam, kad išgyvenčiau, nes turiu ir kitą darbą. Ir dėl šito jaučiuosi be galo laisva kurdama. Nesijaučiu priversta rašyti, jeigu neturiu istorijos, kurią skubiai norėčiau papasakoti.

Mokiniams esu tik mokytoja, jiems nerūpi, kad esu garsi. Retsykiais, pamatę mane per televizorių, regis, nustemba.

Naujausio romano pavadinimas „Oliva Denaro“ ‒ tavo vardo ir pavardės anagrama. Kodėl būtent šitaip nusprendei pavadinti ne tik pagrindinę savo romano veikėją, bet ir patį romaną?
Nes tikiu, kad vienos moters istorija yra visų moterų istorija. Kova, kurią dabar kovoja mūsų seserys iranietės, su mumis irgi susijusi. Juk ir aš galėjau būti ta italė, kurią nužudė buvęs gyvenimo draugas už tai, kad ši norėjo jį palikti. Nėra istorijų, kurios būtų su mumis nesusijusios, o septintajame dešimtmetyje vienos merginos ištartas „ne“ suteikia ir man galimybę jaustis laisvesnei.                 

Man regis, svarbiausias tavo romane keliamas klausimas ‒ ką reiškia būti moterimi? Kaip kilo mintis parašyti šią knygą ir kas įkvėpė sukurti pagrindinę veikėją Olivą?
Šią kančios ir išsivadavimo istoriją norėjau papasakoti iš pagrindinės veikėjos perspektyvos, įsigilinusi į dažnai prieštaringus jaunos merginos jausmus ir emocijas, kai ji pirmą kartą pasijunta geidžiama, kai susiduria su sunkiai suvokiamais geismo įstatymais. Pasitelkiau prisiminimus iš savo paauglystės, su baime sumišusį jaudulį, kai pajusdavau, kad traukiu kito dėmesį. Svarsčiau, ką reiškia būti moterimi šiandien ir kodėl kai kuriais atvejais vis dar nelengva tvirtinti, kad esame lygios su vyrais. Rašiau pirmuoju asmeniu, nes šie dalykai man labai rūpi.

Savo romane kalbi apie moterų teises septintajame dešimtmetyje, apie prievartą, apie drąsą ištarti „ne“ ir apie laisvę rinktis. Kas pasikeitė mūsų gyvenime nuo to laiko? Kodėl dar ir šiandien svarbu apie tai rašyti?
Pasikeitė daug dalykų, prieš mus gyvenusios moterys įstengė kautis didžiulėse kovose ir kartais už tai joms tekdavo brangiai sumokėti. Tačiau šiandien dar turime nuveikti viską. Tai, kas buvo padaryta iki šiol, paklojo pamatus, kad būtų įtvirtinta lygybė. Dabar mes, moterys, turime sukurti pasaulį, kokio trokštame, pasaulį, kuriame egzistuotų moters vienaskaita. Turime įdiegti tokius valdžios valdymo modelius, kurie ne mėgdžiotų vyrų sukurtuosius, o atspindėtų moteriškąją mūsų prigimtį. Paveldėjome vyrams pritaikytą pasaulį, juos atspindintį, į juos panašų. Moterų istoriją dar reikia parašyti ir mes esame pagrindinės milžiniškų virsmų veikėjos.

Romano veiksmas vyksta mažame Sicilijos miestelyje. Kaip rinkai medžiagą apie tų laikų Siciliją, papročius, tradicijas, rašytas ir nerašytas taisykles?
Skaičiau labai daug, nenorėjau kurti knygos, remdamasi išankstiniais nusistatymais ir stereotipais. Informaciją surinkau iš anuomečių šaltinių: apybraižų, interviu, romanų, laikraščių straipsnių. Pasinėrusi į šį darbą stipriai praturtėjau. O juk rašyti gera dar ir dėl šito!             

Knygoje motina moko Olivą taisyklių, tačiau tarp tėvo ir Olivos egzistuoja visai kitoks, ypatingas ryšys. Kodėl paskutinėje dalyje nusprendei taip pat ir tėvo veikėjui patikėti pasakotojo balsą?
Norėjau sukurti tėvo personažą, kuris neatitiktų anų laikų modelio, būtų ne savo taisykles primetantis tėvas šeimininkas, o abejonių kupinas žmogus, nepaisantis kitų vertinimo ir įsiklausantis į savo dukros troškimus. Siekiau sukurti tokį tėvo personažą, kuris dukrai nenurodo kelio, bet ją lydi ir yra pasirengęs padėti, kai ištinka sunkumų. Todėl paskutinėje romano dalyje norėjau išklausyti ir jo įvykių versiją, išgirsti jo balsą.                                           

Nors pagrindinė romano veikėja patiria prievartą ir neteisybę, ji nejaučia pagiežos, neapykantos. Tavo knyga kupina vilties, argi ne taip?
Ši knyga – apie viltį ir išsivadavimą. Oliva galiausiai suvokia, kad pati rado savąjį kelią, ir gali tuo labai didžiuotis. Ir tai jau yra tam tikras atlygis už patirtą skriaudą.

Interviu pradžioje paminėjau tavo knygą „Vaikų traukinys“ (į lietuvių kalbą vertė Pranas Bieliauskas). Ir romane „Vaikų traukinys“, ir romane „Oliva Denaro“ veikia tas pats personažas, kurio neskaičiusiesiems knygų nenoriu išduoti. Koks buvo tavo sumanymas? Gal šį veikėją sutiksime ir kitose tavo knygose?
Norėjau, kad tarp dviejų visiškai savarankiškų istorijų atsirastų nedidelė, tik vos vos paslėpta sąsaja. Ji – mano labai mylimas „Vaikų traukinio“ personažas, kurio dar vieną kitą detalę norėjau atskleisti naujame romane. Nežinau, ar tą veikėją sutiksime kitose knygose, pažiūrėsime, ar jis turės man dar ką nors papasakoti.

Kokie tavo kūrybiniai ateities planai? Kokios temos domina šiuo Europai tokiu nelengvu laiku?
Egzistuoja daugybė svarbių temų, bet, mano nuomone, grožinė literatūra neturi būti „teminė“. Jeigu vieno ar kito veikėjo istorija persipina su tam tikra tema, kuri labai rūpi arba labai rūpėjo skaitytojams praeityje, ji gali istoriją padaryti paveikesnę: be skaidrios dvasios, kurią turi visi literatūriniai personažai, suteikti jai dar ir dvasios tvirtybės.

Susijusios knygos