Monstrams išmanieji telefonai pavojingi, o vaikams?

Vis daugiau kalbama, kad telefonai panardina į priklausomybių jūrą, ypač mažuosius. Apie tai pastaruoju metu rėkte rėkia mokslininkai ir pedagogai, raginantys vaikams stipriai riboti laiką prie ekranų. „Būna, vaikai pavirsta į varvančių akių monstrus, o neretai – ir į išmaniuosius monstrus, žiniomis lenkiančiais savo tėvus“, – sako rašytoja Skaistė Dirgėlienė. 

Vaikams, o ir tėvams tikrai bus naudinga rašytojų dueto – Skaistės ir Tomo Dirgėlų – sukurta istorija „Monstropedija. Gelbėkit, skęstame telefonuose!“. Įtaigius, šmaikščius, žaismingus piešinius knygai sukūrė iliustruotoja Greta Alice.

Šešerių– devynerių metų vaikai puikiai žino knygų serijos „Monstropedija“ istorijas. Nuotykiai čia vyksta mokykloje, kurioje mokosi ir vaikai, ir monstrai. Kadaise, suvieniję jėgas, jie išgelbėjo pasaulį nuo ateivių, vėliau subūrė krepšinio komandą ir padėjo mokyklos naujokui išdrįsti būti savimi. 

Šį kartą knygos autoriai mokinius ir monstrus nusprendė paskandinti... telefonuose. Kas nutinka, kai technologijos pasigrobia visą dėmesį? Ar vaikai ir monstrai sugebės pasakyti stop ir pakelti akis nuo ekranų? O gal technologijų išvis nereikia?

Suaugusieji šiandien daug apie tai kalba. 2018 metais Lietuvoje atlikta visuomenės nuomonės apklausa rodo, kad daugiau nei pusė paauglių internete kasdien praleidžia 2–5 valandas. Kas penktas paauglys – daugiau nei penkias. 

4 valandos laisvalaikiui ir pramogoms yra riba, kurią peržengus galimas žalojantis poveikis. 

Jeano M. Twenge‘o tyrimas Jungtinėse Amerikos Valstijose atskleidžia ryšį tarp ekrano ir psichologinės savijautos. Kuo daugiau laiko praleidžiama prie ekranų, tuo savijauta prastesnė. Pokyčius galima pastebėti prie telefono ar kompiuterio būnant vos valandą. 2019 metų tyrimas atskleidžia, kad paaugliai, naudojantys skaitmeninius prietaisus iki 1 valandos per dieną, psichologiškai jaučiasi geriau, nei naudojantys juos 4 valandas ir ilgiau. Pastarieji yra labiau linkę į depresiją, dvigubai daugiau jų svarstė apie savižudybę arba mėgino nusižudyti.

Ekranų laiko formulė, kurią naudoja Vilniaus universiteto mokslininkai, tyrinėjantys ekranų poveikį vaikų sveikatai, yra paprasta – 0–1–2–3. Tai reiškia 0 valandų – iki dvejų metų, iki vienos valandos – 2–5 metų vaikai, iki 2 valandų – ikimokyklinukai ir pradinukai, iki 3–4 valandų – 10 metų ir vyresni.

Viena iš knygos „Monstropedija. Gelbėkit, skęstame telefonuose!“ autorių, trijų vaikų mama S. Dirgėlienė nenori telefonų lyginti su kokiais nors siaubūnais. „Kai pagalvoji, juk tai – nuostabus dalykas, tik su juo reikia mokytis atsargiai elgtis. Plaukti mes juk išmokstame tik gurkštelėję vandens, su telefonais – lygiai tas pats, būtina žinoti ribą ir aiškiai suprasti, kad kasdien ji gali būti vis kitokia“, – sako vaikų rašytoja.

Ji puikiai prisimena, kada gavo savo pirmąjį mobilųjį telefoną. „Septintoje klasėje pakeičiau mokyklą, – pasakoja. – Mokykla buvo kitame rajone, į ją keliaudavau autobusu, važiuoti tekdavo apie 40 minučių. Antrąją ar trečiąją mokslų savaitę mums pakeitė pamokų tvarkaraštį, taigi, į namus grįžau valanda vėliau. Radau išsigandusią mamą, ji galvojo, kad man kažkas nutiko. Po keleto dienų mano rankose atsirado mobilusis telefonas“.

Anuomet knygų autorė nė įsivaizduoti negalėjo, jog telefonai bus tokie, kokie yra dabar, kad jie galės atlikti tiek funkcijų. „Pamenu reklamas, kuriose rodydavo naujus, itin brangius telefono aparatus, turinčius garso įrašymo funkciją, – šypsosi. – Dar po kelerių metų pasirodė telefonai su fotoaparatu. Tuo metu tai atrodė technologijų viršūnė!“

S. Dirgėlienė prisipažįsta kartais namuose norinti įvesti griežtas taisykles, tačiau dažniausiai apsiribojama dienos susitarimu. „Jei matau, kad telefonuose mirguliuoja juokingi filmukai su katinėliais, laiko ribos yra vienos, jei vaikai renka informaciją apie anime kultūrą, tegul domisi, skaito, pabando tai, ką perskaitė. Matau čia ir naudos – vaikai mokosi atrasti informaciją, ją surinkti, praktikuojasi užsienio kalbas, plačiau suvokia pasaulį“.

Mokyklą be telefonų trijų vaikų mama puikiai įsivaizduoja – toje, kurioje mokosi jų su Tomu vaikai, telefonais naudotis per pamokas negalima, nors klasėse – išmaniosios lentos, planšetės, kompiuteriai. „Žinau, kad per pertraukas vaikai daug bendrauja, klasės ir mokyklos atmosfera yra puiki. Vargu, ar taip būtų, jei vaikai turėtų mobiliuosius telefonus“, – svarsto.

Knygos apie mobiliųjų telefonų žalą autorė neabejoja, kad išgelbėti nuo telefonų gali ir tėvų patarimai, ir patys vaikai: „Griežti limitai tik paskatins norą dar daugiau laiko praleisti prie telefonų. Tada tėvai nuolat turės priminti, kad yra kitų, ne mažiau įdomių veiklų. Vaikai ir patys turi būti sąmoningi, suprasti, kas gali nutikti, jei ekranų bus daug“. 

Knygoje „Monstropedija. Gelbėkit, skęstame telefonuose!“ pabaigoje mažieji skaitytojai ras itin vertingų, šmaikščiai pateiktų vaikų psichologės Astos Blandės patarimų. 

Štai, keletas jų

Draugaujant su technologijomis yra būtinos pertraukos.

Kadangi vaiko ir jauno monstro gyvenimas įvairus, o veiklų ir žaidimų̨ – tik spėk suktis, ekranui per dieną geriausia skirti ne daugiau kaip pusantros valandos.

Suprasti, kaip tave veikia technologijos, padeda šie klausimai:

- ar turi energijos imtis kitokios veiklos?
- ar tavo jausmai malonūs?
- ar lengva su ekranu išsiskirti?
- ar draugiškai bendrauji su šeima, draugais ir kitais monstrais?

Jei nors į vieną klausimą atsakai „ne“, pabandyk kitą kartą prie ekrano pabūti keliomis minutėmis trumpiau. Stebėk, ar yra pokytis.

Elkis atsakingai ir pats, niekieno neverčiamas. Naudok laikroduką ar chronometrą. Jei 20–30 minučių naudojaisi technologijomis, atsitrauk ir bent valandą užsiimk kitokia veikla, kad apsisaugotum nuo smegenų pervargimo.