Kaimelio dvare rastos senų laikraščių skiautės įkvėpė naujai išleisti garsų XIX amžiaus romaną „Prie Nemuno“

Kaimelio dvare rastos senų laikraščių skiautės įkvėpė naujai išleisti garsų XIX amžiaus  romaną „Prie Nemuno“ 

Kaimelio dvarą Šakių rajone įsigiję paveldo puoselėtojai Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius prisipažįsta nebuvę itin dideli grožinės literatūros gerbėjai ir jos skaitytojai. Pamėgti knygas, įsimylėti literatūrą įkvėpė netikėtas radinys dvare. 

Dar daugiau, šis radinys lėmė ir naują lenkų literatūros klasikės Elizos Orzeszkowos romano „Prie Nemuno“ leidimą. Į lietuvių kalbą knygą išvertė vienas geriausių lenkų kalbos vertėjų – Kazys Uzcila, išleido leidykla „Alma littera“. 

Lenkų kalba rašiusi E. Orzeszkowa save laikė ir vadino litwinka (lietuvaite), o kūrinius pasirašinėjo Gabrielos Litwinkos slapyvardžiu. Rašytoja kurį laiką gyveno Vilniuje, čia atidarė knygyną-leidyklą. Kaune iki šiol tebėra gatvė, pavadinta sulietuvinta Elizos Ožeškienės pavarde.

E. Orzeszkowa buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės tautų išsivadavimo iš carinės Rusijos okupacijos 1863 metų sukilimo dalyvė, karšta tėvynės patriotė, išsivadavimo iš carinės priespaudos šalininkė. Sukilimo 25-mečio proga ji ėmėsi kilnios misijos – sukurti rašytinį paminklą, pagerbti sukilimo aukas, gaivinti patriotiškumą, pasipriešinimo okupantui dvasią. Tokiu paminklu tapo romanas „Prie Nemuno“. 

Pirmą kartą romanas dienos šviesą išvydo 1888-aisiais. Ir iš karto sulaukė gerų vertinimų bei žymių amžininkų įvertinimo. 1904 metais knygos autorė už šį romaną nominuota Nobelio literatūros premijai. 

E. Ožeškienės romanas „Prie Nemuno“ lietuvių kalba pasirodė dar sovietmečiu – 1958 metais. Leidėjai sako, kad kai kurie vertimo netikslumai iškreipė pagrindinę kūrinio mintį, kai kurie vietovardžiai ir pavardės romane vartotos netiksliai. Nuspręsta knygą versti į lietuvių kalbą iš naujo, o viršelyje palikti originalią rašytojos pavardę – Orzeszkowa. 

„Tikėkitės ir pažinimo, ir malonumo, pasitikėkit natūraliai lyg Nemunas tekančiu pasakojimu, pasidžiaukit, kad įdomu, kad tiek gamtos grožio, tiek daug meilės, pasitikėjimo“, – apie knygą rašo literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė. 

Giminių epas „Prie Nemuno“ apima keletą kartų, kelių šeimų linijas – nuo prancūzmečio iki 1863-iųjų sukilimo. Prieš skaitytoją knygoje skleidžiasi  XIX amžiaus antrosios pusės Lenkijos ir Lietuvos bajorų buitis bei jaudinančios istorijos.

„Apie romano turinį pakanka pasakyti, kad jame, kaip ir turi būti romane, yra daug gražios, tyros ir ištikimos, išsipildžiusios ir neišsipildžiusios meilės. Kaip galima tikėtis iš knygos pavadinimo, nuostabiai pagarbinamas mūsų upių tėvelis Nemunas, panemunės girios, apylinkės. Puikiai, net idiliškai pavaizduotas ten gyvenančių žmonių, visų pirma bajorų, gyvenimas, darbas, tarpusavio santykiai, papročiai“, – knygos įžangoje rašo vertėjas K. Uscila. 

Bet kuo čia dėti paveldo puoselėtojai K. Banys ir P. Gaidamavičius? O ir pats Kaimelio dvaras? 

Štai ką pasakoja šiandieniniai dvaro šeimininkai. 2024 metų birželio 27 dieną už ūkinio pastato jie rado šviežiai supiltą smėlio krūvą. Tikėtina, kad naktį po pamatais tunelius guoliui čia rausė barsukai. Smėlyje pamatę kažką blizgant, Karolis su Petru ėmė kapstyti žemę. Pasirodo, blizgutis buvo auksuota sudraskyto knygos viršelio raidė. Netrukus atpažino ir popieriaus skiautę – 1937 metais išleistą „Lietuviškąją Enciklopediją“. Surinkę ir kitas barsukų į paviršių ištrauktas knygų dalis, jiedu visą žiemą skiautes tyrinėjo, o atpažinę laiko ir gyvūnų sunaikintus kūrinius, pradėjo knygų ieškoti. Daugiau nei keturiasdešimt pavyko nusipirkti – būtent tų metų ir tų leidimų, kurie buvo užkasti po ūkiniu pastatu. 

Nagrinėjant sulipusius knygų puslapius, paaiškėjo, kad knygas užkasė viena iš dvaro savininkų – Stasė Spurgaitė. Jos parašą tyrinėtojai atrado paskutiniame Josepho Rotho romano „Radeckio Maršas“ puslapyje. 

Ne mažiau lobių slypėjo ir Kaimelio dvaro palėpėje. „Kai pirmą dieną ten užlipome, pamatėme sovietinių lovų, plokštelių ir daugybę šiukšlių. Tačiau buvo ir gėrybių: pradėję atidžiau tyrinėti, aptikome XIX amžiaus koklius, rašalinę, senų laikraščių, intymių, asmeninių laiškų, kurie priklausė dvaro savininkams, – pasakoja K. Banys. – Radome susuktas popieriaus skiautes, atrodytų, labai tinkamas prakuroms. Tai buvo 1910 metų laikraščiai. Pradėję skaitinėti, supratome, kad iš skirtingų „Kurjer litewski“ laikraščių surinktos Ožeškienės romano „Prie Nemuno“ iškarpos. Pasirodo, mūsų dvaro šeimininkė Agata von Pawlowska skaitė Ožeškienės literatūrą, dėjo iškarpą prie iškarpos. Pasidarė įdomu, kas buvo toji Ožeškienė ir už kokius nuopelnus Kaune turime jos gatvę. Paaiškėjo, kad ši moteris parašė daugybę romanų, o už savo kūrinį „Prie Nemuno“ netgi buvo nominuota Nobelio litertūros premijai. Mus pritrenkė, kad XIX amžiuje ji rašė itin jautriomis ir svarbiomis temomis – apie antisemitizmą, apie moteris, kurioms tenka vienoms auginti vaikus. Palėpėje radome ištraukas ir iš vieno pirmųjų jos kūrinių „Hakuba“. Jame rašytoja aptaria vaikų perlepinimo pavojų, kalba, kad lepinami vaikai gali nebeturėti svajonių. Visi Ožeškienės romanai atrodo itin progresyvūs ir aplenkę laiką“. 

Naujieji dvaro šeimininkai neabejoja, kad literatūriniai atradimai Kaimelio dvare, kuriuos išgyveno itin asmeniškai, jiems padėjo atrasti meilę literatūrai. „Tikrai norėsime į savo ekskursijas įtraukti literatūros skaitymus“, – sako P. Gaidamavičius, o K. Banys pasakoja, kad sumanę perskaityti romaną „Prie Nemuno“ lietuviškai, jiedu ilgai jo ieškojo. Rado viename antikvariate Klaipėdoje. Pradėję skaityti aptiko, kad romane detaliai aprašytas gyvenimas dvare prie Nemuno. Dar daugiau – dvaro kambarių aprašymai labai priminė Kaimelio dvaro kambarius. 

„Ir dar vienas netikėtumas – mūsų dvaro savininkė buvo Agata von Pawlowska, o Ožeškienės mergautinė pavardė irgi – Pawlowska. Galvojome, kad tai – tik labai gražus sutapimas, bet prieš porą mėnesių paaiškėjo, kad Kaimelio dvarininkai Pawlowskiai ir autorė dalinosi tuo pačiu herbu“, – sako K. Banys.

Itin populiarias ekskursijas praėjusią vasarą dvare rengę kultūros puoselėtojai atvykėliams pasakodavo ne tik apie dvarą, prisimindavo ir savo atradimus senoje palėpėje. „Norime, kad žmonės žinotų apie įstabią lietuvių ir lenkų rašytoją, kuri gyveno Kaune, Vilniuje, Gardine, Druskininkuose. Ji kalbėjo lenkiškai, bet laikė save lietuve. Romanas „Prie Nemuno“ mums leido pažvelgti į dvaro gyvenimą iš vidaus, pamatyti ir suprasti, kad nebuvo jis toks saldus. Dvarininkams teko iškęsti visko – ir paskolų, ir bylinėjimosi, ir depresijų“, – pasakoja K. Banys, kartu su P. Gaidamavičiumi atstatinėjantis Kaimelio dvarą, saugantis jo paveldą ir apie visa tai pasakojantis dvarų kultūros istorija besidomintiems žmonėms.