Italų rašytoja Rosella Postorino: „Matyti, kaip auga mano romano vaikai, teikė vilties man pačiai“

„Kiekvienas romanas yra tarsi rizikingas žygis į nežinomybę, tačiau būtent tai mane ir skatina į jį leistis. Rašymo grožis skleidžiasi, kai rašai, kai visą dieną rašius užplūsta palaima, kai gali būti kitur, tiksliau, romano pasaulyje, gyvendamas ir savo gyvenimą, kai kiekvieną sykį leidiesi į kelionę nežinodamas jos tikslo“, – sako italų rašytoja Rosella Postorino.

Lietuvos skaitytojai R. Postorino pažįsta iš 2018 metais prestižinę literatūros premiją „Campiello“ bei kitus svarbius apdovanojimus pelniusio jos romano „Ragautojos“.

2023 metų sausį Italijoje pasirodęs naujausias rašytojos romanas „Aš tiesiog mylėjau tave“ iškart sulaukė didžiulio skaitytojų dėmesio ir itin palankaus literatūros kritikų vertinimo. Jaudinantis, tikrais faktais pagrįstas romanas apie išvežtus iš Sarajevo į Italiją vaikus pateko į svarbiausios italų literatūros premijos „Strega“ finalinį penketuką ir pelnė antrą vietą.

1992-aisiais Sarajevas virto mūšio lauku: snaiperių šūviai, sprogstančios granatos ir krintančios bombos tapo miesto gyventojų kasdienybe. Dešimtmetis Omaras ir jo brolis leidžia dienas vaikų namuose. Jie laukia motinos, kuri, prasidėjus miesto apsupčiai, į prieglaudą užsuka vis rečiau. Kartą, kai Omaras išeina su motina pasivaikščioti, netikėtai sprogsta granata. Berniukas išplėšiamas iš motinos glėbio, jis nežino, ar mama liko gyva.

Iš liūdesio gniaužtų Omarui padeda vaduotis Nada – mėlynakė šviesiaplaukė mergaitė, kuriai trūksta bevardžio piršto. Vieną dieną vaikų namų auklėtiniai sužino, kad iš Sarajevo bus išvežti į Italiją. Atsidūrę svetimoje šalyje vieni vaikai stengiasi pritapti, kiti maištauja, priešinasi ir trokšta grįžti į gimtinę. Bėgant metams Omarą vis dar kamuoja mamos ilgesys, karo paliktos traumos, o jo baimės virsta didžiuliu skauduliu, iš kurio išvaduoti gali tik vienas žmogus – mergina, kuriai trūksta bevardžio piršto...

Įtraukiantį, poetišką romaną ką tik išleido leidykla „Alma littera“. Ta proga su rašytoja R. Postorino kalbėjosi knygos vertėja Rasa Di Pasquale.

 

Mieloji Rosella, esate rašytoja, turinio redaktorė, vertėja, piešiate. Kaip šios jūsų veiklos praturtina viena kitą?

Pradėjau piešti dar prieš išmokdama rašyti. Kai buvau maža, negalėdavau nepiešti, piešdavau kasdien. Manau, kad piešdama įgudau į viską įsižiūrėti iki smulkmenų, žvelgti į dalykus iš konkrečios ir galbūt netikėtos perspektyvos, pamatyti tai, ko iškart nepamatome. Be jokios abejonės, šis dalykas naudingas rašant. Be to, buvo ir yra naudinga skaityti ir dirbti prie kitų autorių knygų. Esu vertusi Marguerite Duras kūrybą, šios rašytojos knygas skaityti pradėjau ir pamėgau būdama vos penkiolikos. Gilindamasi į jos tekstų sandarą, į tai, kaip viena ar kita simbolinė nuoroda atsikartoja skirtinguose skyriuose, į tai, kaip kai kurie vieno romano raktiniai žodžiai vėl suskamba kitame romane, išėjau išties didžiulę rašymo mokyklą.

 

Rašote ir suaugusiesiems, ir vaikams. Kuo skiriasi rašymas suaugusiesiems nuo rašymo vaikams?

Rašymas suaugusiesiems ir rašymas vaikams man iki šiol labai skiriasi. Romanus brandinu labai ilgai ir tas laikas būna gana sunkus. O knygos vaikams išsiveržia tarsi pliūpsnis, turiu pasakyti, jog kai kurias mintis joms puoselėju nuo pat vaikystės.

Rašyti yra sunku. Kaskart jaučiuosi taip, lyg nemokėčiau to daryti. Kiekvienas romanas yra it rizikingas žygis į nežinomybę, tačiau būtent tai mane ir skatina į jį leistis. Rašymo grožis skleidžiasi, kai rašai, kai visą dieną rašius užplūsta palaima, kai gali būti kitur, tiksliau, romano pasaulyje, gyvendama ir savo gyvenimą, kai kiekvieną sykį leidiesi į kelionę nežinodama jos tikslo – tarytum kažkur panertum daugybei metų ir išnirtum šiek tiek pasikeitusi. Galiausiai, kai užsimezga ryšys su skaitytojais, kurie perskaitę vieną ar kitą mano romaną dažnai parašo arba po knygos pristatymo susiranda ir pasidalina be galo asmeniškomis savo gyvenimo akimirkomis ir labai giliomis mintimis.

 

Naujausiame romane „Aš tiesiog mylėjau tave“ rašote apie tai, kaip žmonių istorijos susipina su Istorija, gilinatės į karo temą. Kodėl svarbu rašyti apie tai šiandien?

Nemanau, kad svarbu rašyti apie tai šiandien, galbūt svarbu rašyti apie tai visada, bet tikrai ne svarbiau už kitokias knygas, kurias galima parašyti. Mane domina karo tema, nes karas yra akivaizdi gyvenimo Žemėje priešybė, jis byloja apie tai, kad žmonėms sunku gyventi kartu, byloja apie galios santykius, apie neteisybę, kuri neatsiejama nuo gyvenimo. Tačiau aš niekada sąmoningai nesiekiau pasakoti apie karą, tiesiog taip nutiko, kai sužinojau tam tikras istorijas ir jos prikaustė mano dėmesį. Mane suvirpino ne kitos, o būtent šios istorijos – apie Hitlerio maisto ragautojas ir iš Sarajevo į Italiją išvežtus vaikus, – mat jose atsiskleidžia konkreti, iš pažiūros ypatinga, bet iš tiesų įprasta žmonių padėtis, į kurią panorau būtinai įsigilinti.

 

Romanas „Aš tiesiog mylėjau tave“ remiasi tikrais įvykiais. Kaip sužinojote apie vaikus iš Sarajevo?

2019 metais perskaičiau apie juos straipsnį. Kai Sarajevas buvo apsiaustas, vaikai, vykdant humanitarinę misiją, buvo išvežti į Italiją, kad nežūtų sprogstant bomboms. Dauguma jų gyveno prieglaudoje, nors nebuvo tikri našlaičiai: ne vieno tėvai buvo gyvi, nuolat juos lankydavo. Kai kilo karas, tėvams buvo neįmanoma pranešti, kad vaikai išvyksta. Taigi jie liko Italijoje ne tik konflikto metu, bet ir jam pasibaigus. Šeimos apie juos nieko nežinojo, o jie nieko nežinojo apie savo šeimas. Šis dalykas mane ir sujaudino, rūpėjo tai, kas atrodė nesuderinama: kaip darydami gera, kartais pasmerkiame tuos, kuriems darome gera, patirti didžiulę, netgi nesuvokiamą netektį. Kai kurie vaikai, prabėgus net ir trisdešimčiai metų, tebeieško savo tėvų arba artimųjų, kiti tik po dvidešimt penkerių metų vėl galėjo apkabinti motinas. Žmogiškuose dalykuose riba tarp gėrio ir blogio dažnai yra plonytė.

 

Knygoje pasakojate apie Sarajevo vaikų likimus Italijoje. Ar jūsų šalyje pasikeitė požiūris į karo pabėgėlius ir migrantus nuo to laiko?

Pabėgėlių padėtis visur ir visais laikais buvo ir yra be galo sudėtinga. Kaip 1943 metais rašė Hannah Arendt savo esė „Mes pabėgėliai“, šie žmonės „praranda kasdienybės intymumą“, ir, šiaip ar taip, pabėgėliai visada lieka svetimšaliai, dažnai ilgą laiką nemoka žodžių, kuriais galėtų išsakyti giliausius jausmus, jie išrauti su šaknimis, vargšai, marginalai. Mano galva, dažnai trūksta empatijos norint suprasti, kad už anoniminės kategorijos „pabėgėliai“ slypi pavienių, į mus panašių žmonių istorijos, žmonių, kurie kaip ir mes svajoja, trokšta, bijo, myli, kurie bučiavosi ir verkė, šventė gimtadienius ir kivirčijosi. Literatūra grąžina žmogiškumą tiems, iš kurių įvykių apžvalgose jis nevalingai atimamas.

 

Romane rašote apie atsiplėšimą nuo motinos kūno, atsiplėšimą nuo savo šaknų. Kaip tokie atsiplėšimai paženklina mūsų gyvenimus?

Atsiplėšimas, atsiskyrimas yra pirminė patirtis, visi tai patiriame, nes tam, kad kvėpuotume, tam, kad gyventume, mus turi išplėšti iš motinos kūno, mumyse pirmą kartą atsiveria žaizda, kuri galbūt niekada neužsitrauks. Augdami visada susiduriame su šiuo išsiskyrimu, su šia išdavyste. Ir pati gamta plyšta, trūksta, skleidžiasi, kad augalai sukrautų pumpurus. Trumpai tariant, gyvenimas Žemėje yra nuolatinis atsiplėšimas.

 

Romano pavadinimui pasirinkote eilutę iš bosnių poeto Izeto Sarajlićiaus eilėraščio. Kodėl būtent ją?

Ši eilutė iš Sarajlićiaus eilėraščio „Ieškau gatvės, kurią pavadintų mano vardu“. Eilėraštyje poetas įsivaizduoja gatvę, kuri, jam mirus, būtų pavadinta jo vardu, jis sako, jog tikrai nenusipelnė, kad jo vardu pavadintų didžiulę gatvę, juk jis nepadarė nieko didvyriško, jis nėra „Istorijos veikėjas“. O kas yra Istorijos veikėjai? Dauguma žmonių nebus prisimenami kaip „veikėjai“, nors Istorija įsiveržė į jų gyvenimus. Pabėgėliai, nuskendę migrantai, kurių netgi neįmanoma atpažinti, Ukrainos civiliai, žuvę sprogstant jų namams, be žinios dingę kareiviai, niekieno nelydimi nepilnamečiai, keliaujantys per dykumą, kad pasiektų Jungtines Amerikos Valstijas, išpuolių aukos, išgyvenusieji: visi jie yra Istorija, bet nejau jie bus vadinami „veikėjais“? Todėl mane ir sugraudino eilutės, kurios skamba štai taip: „Ką veikiau, kai vyko Istorija? Aš tiesiog mylėjau tave.“ Kai Istorija, tai yra tragiška dabartis, kuri vieną dieną bus vadinama Istorija, išduoda mūsų gyvenimus, mes kabinamės į kasdienybės likučius, kad ji išliktų, ir į žmones, kuriuos mylime. Iš esmės paradoksalu tiesiog mylėti. Mylėdami galime guostis tuščia viltimi, kad įveiksime savo trūkumus, savo netobulybes, susitaikysime su tuo, kad tūkstančius metų, kurie ir sudaro pasaulio Istoriją, esame menkos būtybės tarp milijardų kitų gyvų būtybių, įskaitant ir virusus.

 

Jūsų knygoje yra daug skausmo, bet galima atrasti ir vilties spindulį. Kodėl mums būtina viltis?

Nežinau, ar būtina, galbūt naudinga. Bet aš tikrai neverčiu žmonių viltis, mano manymu, kiekvienas būdas žvelgti gyvenimui į akis yra gerbtinas. Net jei gyvenimui į akis žvelgiame apimti beviltiškumo, net jei gyvenimui į akis žvelgiame netekę vilties. Tiesiog į gyvenimą įsiveržia ir tamsa, ir šviesa, tai žino kiekvienas iš mūsų, kuris nugyveno tiek, kad spėjo subręsti, ir kuriam kaip man artėja senatvė. Net ir tada, kai baisiausiai kenčiame, kai nėra vilčių, galime patirti nuostabą: prisimenu, kaip pagrindinė knygos „Moteris Berlyne“ veikėja, nors mieste 1945-aisiais  krito bombos, nors Raudonoji armija smurtavo, įstengė žavėtis atėjusiu pavasariu ir sužydėjusiais medžiais. Pagrindiniai romano „Aš tiesiog mylėjau tave“ veikėjai yra vaikai, nepaisant visko, jie auga. Žaidžia, juokiasi, pykstasi, įsiropščia į medžius, piešia, puoselėja svajones, troškimus. Turint troškimų ateitis įmanoma. Kad ir suklumpa, netesi pažadų, išduoda, dvejoja, bijo, pagrindiniai romano veikėjai vis tiek suauga. Matyti juos augančius, nepaisant visų žaizdų, teikė vilties pirmiausia man pačiai.

 

 

I.

Berniukas žingsniavo prilipęs prie motinos, tad ši sustojusi tarė:

– Kodėl eini prisiklijavęs prie manęs, nejau nematai, kad klupinėjam?

Tai buvo stipriau už vaiką. Jam buvo dešimt metų ir jau penkerius gyveno kankinamas motinos ilgesio, visą savaitę praleisdavo prie lango klūpodamas ant kėdės ir laukdamas. Paskui motina ateidavo, ir berniukas imdavo elgtis blogiau už nevaldomus šunis, purkštaudavo ji. O jis pagalvodavo, jog šunys pastoja šeimininkui kelią pagauti euforijos, kad pagaliau atsidūrė šalia; tik šito nesakydavo.

– Atsiprašau. – Gurkštelėjo kokakolos: jos atnešė motina, visada ko nors atnešdavo, kažin, kur jos gavo. Motina klaidžiodavo žvilgsniu kažkur kitur, šiek tiek prisimerkusi, nors saulė nešviesdavo, o dangus vėlyvomis popietėmis būdavo švininis. Taip darydavo kaskart, kai užsukdavo jo pasiimti ir abu išpėdindavo netoliese pasivaikščioti. Motina žvalgydavosi aplinkui, įsistebeilydavo į vieną tašką, kurio jis niekada neįstengdavo atspėti, o jai prie nosies susidarydavo mažyčių raukšlelių. Berniukui jos atrodė panašios į katės ūsus, ir iš krūtinės imdavo veržtis beprotiškas noras juos paglostyti, bet susilaikydavo. Žinodavo, kad ji vis tiek nepradės murkti.

Vaikas sulamdė kokakolos skardinę ir nuspyrė, dzingtelėjus metalui motina suraukė kaktą. Taigi jis nuėjo pakelti skardinės, kad išmestų į atliekų konteinerį, tačiau motina tarė:

– Spirk!

Berniukas pakluso, visada jai paklusdavo.

Vos tik skardinė per klaidą trenkėsi į krūtį, motina sustojo, pakreipė galvą. Jis pribėgo artyn ir ėmė laukti, nedrįso prabilti. Kadangi motina irgi nepravėrė burnos, vaikas švelniai palietė jai šoną, tarsi ji būtų galėjusi sudužti arba nuvirsti.

– Ar užgavau tave?

Motina pakėlė galvą taip staigiai, kad berniukas krūptelėjo. Susivėlusiems plaukams krintant ant pečių, griebė vaikui už riešų ir suspaudė.

– Aš atrėmiau smūgį, – pareiškė, – matei? – Tada prapliupo kvatotis.

Jos juoko pliūpsniai panėšėdavo į krioklius. Vaikas buvo matęs krioklių tik per televizorių, bet svajodavo būti užlietas nevaldomos gaivaus vandens srovės, įsivaizduodavo, kaip atlošęs galvą ir pravėręs burną geria tą vandenį. Jeigu motina imdavo kvatotis, visa žemė sušniokšdavo.

Kildami į Bjelavę abu rungtyniavo: kai motina spirdavo nekoordinuotai, negrabiai, berniuką užplūsdavo džiaugsmas. Juos sergėjo uždaryti langai, kurių stiklus atstojo lentos, pastatų sienose atsivėrę plyšiai, bebaimiai balandžiai ant palangių ir žmonių apleista ilga asfalto juosta. Kažkas į vazoną be augalų buvo įstatęs vėjo malūnėlį: vėjas nepūtė, malūnėlis nejudėjo. Kažin, ar jam, liesam vaikui, pučiant tas daikčiukas būtų bent kiek pasisukęs.

– Grįžkim atgal, – staiga tarė motina sagstydamasi medvilninį švarką. Jos veide ir vėl susiglamžė raukšlės.

– Kodėl? – paklausė berniukas ir jam kažkas sugniaužė krūtinę. Atsiklaupusi priešais vaiką motina pakėlė jam apykaklę, bet buvo nešalta, buvo gegužė.

– Kur tavo brolis, dėl ko nėjo su mumis?

Jis neatsakė. Tą rytą kaip paprastai pabudo nuo rūkalų smarvės: brolis prisidegdavo cigaretę dar glausdamas skruostą prie pagalvės ir sutraukęs iki filtro užgesindavo braukydamas į sieną, į kurią buvo atremta lova. Ant jos buvo nupiešęs tamsiai pilką grandinę ir, regis, tuo didžiavosi.

– Kitą kartą turėsi jį įtikinti eiti su mumis. Pažadi?

Berniukas linktelėjo: visada jai paklusdavo. Motina apkabino vaiką. Nuo jos sklido malkomis kūrenamos krosnies ir neplautų plaukų kvapas, nors krosnies nekūrė jau daugiau nei mėnesį; tas pats kvapas, kai miegodavo abu kartu.

Norėdamas jo įkvėpti vaikas prisispaudė prie motinos ir tą akimirką trenkė griausmas. Sudrebėjo langai, staigiai pakilo balandžiai, pasisukęs iškrito iš vazono vėjo malūnėlis, tačiau berniukas šių dalykų nepastebėjo: vėjo šuoras išplėšė jį iš motinos glėbio ir nubloškė tolyn.

 

Atmerkęs akis išvydo plačias vyro šnerves, pamažėl įsižiūrėjo į to žmogaus veidą. Jį kurtino šaižus spengimas.

– Štai, atsigavai. – Kareiviška kepurė, kaklą įkalinusi uniforma. – Ar viskas gerai? – Tas balsas ir garsai atsklido iš toli prislopę. Duslūs riksmai dejonės raudos spartūs žingsniai grindiniu.

– Ar matai mane, ar girdi mane?

– Taip, – atsakė berniukas, jo lūpos buvo suskeldėjusios.

Apdulkėjusius skruostus tempė. Palaižė lūpų kamputį, jis buvo šiurkštus, sūrus.

– Ar įstengsi eiti? – Vyras padėjo jam atsistoti.

Vaikas buvo sveikas, nė įbrėžimo. Ant gatvės kraujo baloje gulėjo negyvas balandis.

– Kur tavo namai?

Berniukas įbedė akis į nutrauktą sparną kiek tolėliau nuo nudvėsusio paukščio.

– Kur tu gyveni? – papurtė jį kareivis.

– Prieglaudoje, čia aukštėliau.

– Tada ten ir grįžk, tau nieko nenutiko.

– Kur mano motina?

– Eik šalia sienų, sustok po stogų atbrailomis, kiek tau metų?

– Dešimt.

– Na, būdamas dešimties tikrai žinai, kaip elgtis, – ir uždėjęs ranką vaikui ant nugaros stumtelėjo. – Paskubėk!

Išjudintas to stumtelėjimo berniukas patraukė tolyn, kojos viena paskui kitą žengė pirmyn, iš pradžių lėtai, mechaniškai, paskui greičiau.

Širdis smarkiai daužėsi. Per slopius garsus, sklindančius dūmų šyde, išklydo iš kelio.

– Bėk!

Berniukas staigiai pasuko galvą: tai motinos balsas, bet iš kur jis atsklido?

– Mama.

Ėmė ieškoti jos spūstyje. Vos įžiūrimas kareivių būrys, sumišusių žmonių minia, besiblaškantys siluetai, peršinčios akys. Bet motinos neišvydo.

– Bėk!

Juk čia jos balsas, tai ji, turi būti ji. Vaikas pakluso, visada jai paklusdavo.

– Kur tu? – suriko bėgdamas ir atsigręžęs atgal, kareiviai vis tolo, vis mažėjo.

– Pasiskubink! – ragino pakėlęs jį nuo žemės vyras.

Berniukas nesustojo nė akimirką, lėkė atsisukęs atgal ir šaukdamas:

– Mama, kur tu? – kartojo, lyg kas nors būtų galėjęs jam atsiliepti.