Į knygą savo patirtį sudėjusi N. Paukštė: pati pasirinkau gyvenimą su lošėju

Ji niekuomet nepažinojo jokio lošėjo. Niekada nebuvo girdėjusi apie gyvenimą pralošusį žmogų. „Turbūt todėl buvau tokia naivi“, – sako debiutinę savo knygą „Pokerio žaidėjo mergina“ išleidusi Nora Paukštė. Be abejo, tai nėra tikras rašytojos vardas ir tikra pavardė, – jos artimiesiems būtų pernelyg skaudu sužinoti, kad tai, kas aprašyta knygoje, yra tikra istorija.

Knygą „Pokerio žaidėjo mergina“ išleido leidykla „Alma littera“. Knygos autorę kalbina žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Knygoje įstrigo jūsų frazė: „Kodėl jums visa tai pasakoju, jūs juk žinote, kad aš pralaimėjau“. Ar galite pasakyti, kodėl užrašėte savo patirtis?

– Ilgai svarsčiau, ar turėčiau apie tai išvis kalbėti. Tai liūdna istorija, patikėkite, norėjau turėti debiutinį savo romaną visai kita tema, bet, matyt, nebuvo lemta. Iš kitos pusės, norėjau paskatinti ir kitus kalbėti apie savo problemas, netylėti ir nekentėti vieniems. Jei nuo pat pradžių būčiau atvira, ši istorija būtų pasisukusi visiškai kita linkme. Iš savo patirties žinau, prašyti pagalbos yra daug sunkiau negu ją suteikti.

– Ar jūs tikrai buvote tokia naivi ir daug ko nesupratote? O gal jums buvo patogu taip gyventi ir nesigilinti, kas vyksta?

– Sunku viešai pripažinti savo klaidas. Iš pradžių tikrai daug ko nesupratau, pokeris man veikiau atrodė laisvalaikio pramoga nei gyvenimo būdas. Santykiai nauji, esi įsimylėjusi, žvelgti pro rožinius akinius. Ir kai susiduri su sunkumais, tiesiog sakai: aš esu stipresnė negu mano problemos, ir bandai spręsti. Istorija skambėtų dar kitaip, jei tai būtų ne pokeris, o rizikinga verslo idėja ar investavimas į akcijų rinkas. Nekalbėtume apie stigmą, o visuomenė taip stipriai nesmerktų, – juk tokiu būdu uždirbti pinigus priimtina, o štai, pokerį žaidžiant – ne. Ir vis dėlto, abejais atvejais susiduriame su rizika, kurią ne visada galime išmatuoti.

– Galbūt jūs mylėjote taip stipriai, kad viską galėjote atleisti? Nors, tiesą sakant, pradžioje ir atleisti nebuvo ką...

– Atleidimas yra didžiausia dovana, kurią žmogus gali padovanoti tiek sau, tiek kitiems. Net ir dabar retrospektyvoje mano sąžinė rami, elgiausi taip, kaip tuo metu maniau esant geriausia. Graužatis ir gailestis vis tiek nieko nepakeistų, o už visas klaidas aš sau ir jam esu jau senai atleidusi. Nenoriu laikyti akmens užantyje ir sakyti: aš buvau tik aplinkybių auka. Aš pati taip gyventi pasirinkau ir už tai prisiimu visą atsakomybę.

– Kada supratote, kad pokeris – tai gyvenimo būdas, o ne laisvalaikis?

– Turbūt po gerų metų, kai žmogų pažinau geriau. Pinigai ateidavo ir išeidavo labai lengvai. Kitaip sakant, galvoje sukdavosi visai kitokie skaičiukai, nei tradiciniame darbe su vidutinio mėnesio atlyginimu. Be to pokeryje visada egzistuoja sėkmės faktorius, kuris lemia tavo darbo vaisius, o kai pasikliauji tik sėkme, labai sunku planuoti ateitį.

– O kada pirmą kartą atėjo mintis apie priklausomybę?

– Tikrai nepasakysiu nei konkrečios dienos, nei metų laiko. Suvokimas, kad egzistuoja ilgalaikė problema, ateina pamažu. Ir lengvo kelio iš priklausomybės, deja, niekada nėra.

– Knygoje atvirai sakote, kad lengvi pinigai jums taip pat apsuko galvą. Kaip šiandien aiškinate, kodėl anuomet pasidavėte?

– Esu žmogus, turintis silpnybių, taipogi darau klaidas. Jei būčiau buvusi tobula, šios istorijos tikrai nebūčiau parašiusi.

– Ar skaičiavote, kiek kartų norėjote nutraukti santykius?

– Neskaičiavau, nes būčiau pametusi skaičių.

– Kas jus labiausiai neramino pokerio pasaulyje?

– Tai sritis, kurioje neturiu patirties, nemoku net žaisti. Pokerio pasaulio nepažįstu, mačiau jį tik iš šalies. Tikiu, kad yra šios srities profesionalų, kurie geba iš to uždirbti, tačiau yra ir tokių, kurie daug ką dėl žaidimo praranda. Skaudžios socialinės reklamos ne veltui kalba apie tai.

– Ką reiškia ištarti frazę – arba pokeris, arba aš?

– Kai esi jaunas, į santykius žvelgi kiek kitomis akimis, sau sakai: „Na aš jau tikrai savo būsimam parneriui ultimatumų nekelsiu, nebūsiu moteris, kuri pyksta ar neleidžia su draugais po darbo susitikti. Aš būsiu gera mergina/žmona/partnerė“. Žmonės skirtingi, todėl kartais ieškai kompromisų. Bet esama vertybių, dėl kurių nori kategoriškai likti ištikimas sau, dėl to ir keli ultimatumus, nors kažkada, gink Dieve, sakei, jog taip nedarysi.

– Kodėl lošėjų artimieji visada nešiojasi viltį, kad vieną dieną viskas pasikeis?

– Artimieji ir yra tie, kurie lieka šalia lošėjo nepriklausomai nuo aplinkybių. Priklausomybė yra liga, jie stengiasi tiesiog padėti. Nusisukti nuo artimo, pripažinkime, nėra paprasta, nors kartais ir atrodo, jog tai – lengviausia išeitis. Aš turbūt vis dar esu naivi optimistė, nes tikiu, jog kiekvienas žmogus gali atsitiesti net ir po didžiausių sunkumų.

– Jūsų knygoje radau frazę: „Ne visi žaidėjai pralošia savo sielas“. Ar išgyvenusi skaudžias patirtis, šiandien galite pasakyti, kam pasiseka nepralošti?

– Dabar galvoju, gal ir per aštriai parašiau, anuomet daug skausmo ir kančios sudėjau į savo kūrybą, daug kas buvo tamsu ir šalta. Visgi šiandien norėčiau pasitaisyti, jog savo sielos pralošti negali. Gali ją sužeisti, palikti randų, įskaudinti, tačiau kelią į atpirkimą turi visi, nepriklausomai nuo to, kokia žala buvo padaryta.

– Kodėl taip baisu pripažinti mylimo žmogaus silpnybę ir savo baimes?

– Galbūt todėl, kad iki dabar gyvename visuomenėje, kurioje eskaluojamas tobulumas: šypsenos instagrame prie Kalėdų eglutės, egzotiškos kelionės ir darbiniai pasiekimai linkedine. Viešoje erdvėje apie silpnybes nekalbame, užsidedame dailų viršelį ir, kaip sakoma, purvinų skalbinių į lauką kaimynams rodyti nenešame. Atsiranda vidinis disonansas: išorėje viskas gražu, o viduje – kliba.

– Ar kartais nesijausdavote ne jo mergina, o mama, nurodanti, kaip elgtis ir gyventi?

– Susidūręs su problema, žmogus nori ją išspręsti ir ieško tam sprendimo būdo. Tuo metu man atrodė, kad geriausia pagalba yra kontrolė, kad jei tik pasakysiu, kaip gyventi, taip ir bus. Tačiau kito žmogaus kontrolė visada yra tik iliuzija. Tą suprasti man irgi reikėjo laiko.

– Ką reiškia suvokimas – ir mano gyvenimas praloštas, ne tik jo?

– Tai liūdnas suvokimas, bet galima kalbėti ne tik apie lošimą (nors apie jį ir lengviausia). Kiekviena padaryta gyvenime klaida kainuoja, atitolina nuo svajonių ir įsivaizdavimo, kokia turi būti tavo tobula ateitis. Man reikėjo daug laiko suprasti, kad laiko neatsuksiu atgal, ir tai kas nutiko, jau nutiko. Vis galvojau, kad galiu bet kurią akimirką atsitraukti ir man tai neturės įtakos, tačiau kiekviena patirtis formuoja žmogų.

Kai skaitai, rodos, negali suprasti: jis paskambina, pasako, kad negali išgryninti pinigų, kurių reikia automobilio remontui, o jūs imat jam ir pervedat šešis šimtus, aiškiai žinodama, kam bus skirti tie pinigai. Kodėl!?

Ar žmona žino, kad jos vyras neištikimas, nes vis dirba viršvalandžius? M. Gladwell knygoje „Talking to strangers“ puikiai plėtoja šią temą: žmonės patiki net kvailiausiomis istorijomis, tol kol pasitiki žmogumi, kuris pasakoja. Užtenka vieno sklidino lašo melų taurėje, kad suprastum, jog buvai apgautas, tačiau kol taurė nepilna, sunku atskirti tiesą nuo melo.

– Yra sakoma, kad meilė – visagalė. Kodėl ji jūsų neišgelbėjo?

– Aš vis dar tikiu, kad meilė visagalė ir įprasmina gyvenimą. Jei netikėčiau laiminga gyvenimo pabaiga, turbūt nematyčiau prasmės gyventi. Kad ir kaip naiviai beskambėtų, aš tikiu savo šviesia gyvenimo ateitimi nepaisant skaudžių išgyvenimų.

– Ar rašymas jums padėjo išgyventi visą šį laiką?

– Rašymas – mano terapija. Nuo pat mažų dienų norėjau tapti rašytoja, tačiau dėl praktinių sumetimų, o tiksliau – visuomenės stereotipo, jog iš rašymo nepragyvensi, pasirinkau visiškai kitą profesiją. Prieš keletą metų siunčiau pirmąjį kūrinį leidykloms, leisti tuomet mano rankraščio jos nesutiko. Širdį skaudėjo smarkiai ir anuomet sakiau sau, niekada daugiau nerašysiu. Kur gi ne! Po kelių dienų ėmiausi naujos idėjos. Tada supratau, kad nepriklausomai nuo savo gyvenimo aplinkybių, rašysiu visada. Tai mano tapatybė, kad ir slepiama po devyniais užraktais.

– Kas būtų, jei šiandien savo praeitam gyvenimo etapui užtrenktumėte duris?

– Dabar jau žinau, kad išgyvenčiau. O vienu metu, atrodė, kad ne.

– Ir kas būtų, jei atskleistumėte savo tikrąjį vardą?

– Kažkur skaičiau ir man labai patiko ta mintis, kad laimė kaip ir liūdesys yra priešingos emocinio spektro pusės. Šiuo metu gyvenime ieškau pusiausvyros ir labai norėčiau rasti vidinę ramybę. Kol kiti vaikosi laimės, aš noriu sielos ramybės. Tad labai džiaugiuosi, kad galiu savo kūrinį išleisti anonimiškai, negriaunant savo ir artimųjų privataus gyvenimo. Taipogi galvoju, jog knygai nereikia jos reklamuojančio autoriaus. Man svarbiausia rašyti, o kas norės skaityti, tam mano vardo nereikės.