Aušrinė Tilindė jaunuosius skaitytojus nardina į šiurpą: „Baugios istorijos knygose vaikus moko atskirti grėsmes“

 

„Laikau patį pirmąjį „Šiurpnakčio istorijų“ egzempliorių savo rankose ir negaliu juo atsidžiaugti: kokios šaunios Robertos Railaitės iliustracijos, kiek komandos pastangų įdėta“, – džiaugsmu švyti leidyklos „Alma littera“ 2023-iųjų vaikų ir paauglių literatūros konkurso nugalėtoja Aušrinė Tilindė. Konkurso komisija jos kūrinį nugalėtoju išrinko vienbalsiai, paminėję įtemptą istorijų siužetą, originalumą ir dinamiką.

 

„Tokie konkursai yra puiki proga pradedantiems rašytojams išbandyti savo jėgas!“ – neabejoja A. Tilindė, raginanti visus, kuriems patinka rašymas, nenuleisti rašiklių ar pirštų nuo klaviatūros ir dalyvauti šiame konkurse. – Jei nepavyko vieną kartą, pasirinkti kitą temą ir bandyti vėl – juk tobulėji tik dirbdamas! Aš ir pati konkurse dalyvavau antrą kartą. Esu labai savikritiška, todėl, kai nepasiseka, pernelyg nesijaudinu, dirbu toliau. Kai pasiseka, tikrai nuoširdžiai nustembu. Taip buvo ir šį kartą, vis skaičiau ir skaičiau leidyklos laišką apie laimėjimą, nes galvojau, kad gal įvyko kokia klaida.“

Nors A. Tilindė vadina save pradedančia kūrėja, ji yra parašiusi ir išleidusi istorinį psichologinį romaną „Pabėgimas“, istorinę knygelę vaikams „Anita ir kiti pasauliai“ bei kartu su vyru – lengvai skaitomą finansinio augimo knygą „Stiprus žmogus. Asmeninio bankroto gidas“.

„Siaubo istorijų knyga jauniesiems skaitytojams, kurios jau seniai reikėjo! Vaikų literatūroje debiutuojanti rašytoja A. Tilindė puikiai pažįsta savo skaitytoją ir jam pasakoja prikaustančias šiuolaikiškas istorijas, bet kartu panašias į tas, kuriomis per amžių amžius šiurpinosi daugelis vaikų. Turbūt dėl to jos tokios artimos ir įtaigios“, – taip apie „Šiurpnakčio istorijas“ kalba Vaikų literatūros specialistė Eglė Baliutavičiūtė.

 

Su A. Tilinde kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

 

– Aušrine, nuo kada laikote save rašytoja? Ar jums svarbu, kaip būsite pavadinta?

– Rašytoja savęs nelaikau – skamba labai rimtai ir įpareigojančiai. O įsipareigoti man visai nesinori, rašau dėl malonumo. Negaliu neužrašyti idėjos, kai kokia nors užvaldo galvą.

Rašyti istorijas pradėjau pirmoje ar antroje klasėje – didžiosiomis raidėmis, – kitaip tuo metu dar nemokėjau. Tačiau turėjau itin lakią vaizduotę, daug skaičiau ir visur, kur tik pajėgiau, stengiausi barstyti savo idėjas. Be abejo, jei nori patraukliai pristatyti sudėtingas temas, vien fantazijos neužtenka, taigi, po keliolikos teisės darbo metų supratau: žodis yra visagalis. Kaip jį panaudosi – lyg žaidimas. Žiniomis, įgūdžiais, emocijomis paremtas žodis ypač įtaigus, ir aš visa širdimi tikiu, kad tinkamai ir vietoje išdėstytas jis gali nuversti kalnus. Manau, knygą gali parašyti visi, kurie turi gerų idėjų ir geba valdyti žodį. Ir nesvarbu, kokios profesijos atstovai jie būtų. Kuo įdomesnė žmogaus profesija, tuo jo patirtys gali būti naudingesnės knygai ir istorijai, kurią jis kuria.

 

– Kaip susiklostė jūsų gyvenimo kelias? Kodėl pasirinkote ne literatūrą, o, rodos, priešingą kūrybai profesiją – teisę. O gal ir ne tokią priešingą?

– Tiesą sakant, galvojau stoti į žurnalistiką, bet paskutinėmis savaitėmis persigalvojau. Egzaminus pavyko išlaikyti labai gerai, taigi, galėjau rinktis. Galiausiai nusprendžiau: straipsnius juk galėsiu rašyti ir vėliau, o pirmiausia reikia įgyti specialybę, kad turėčiau apie ką rašyti. Negaliu pasakyti, kad teisė buvo blogas pasirinkimas, teisininkai nuolat bendrauja su žmonėmis, sprendžia jų problemas, be kita ko, jie privalo turėti gerų analitinių ir rašymo gebėjimų.

Po keliolikos metų teisės srityje supratau, kad būtų pats metas atnaujinti ir grožinės literatūros rašymo stilių. Pajutau, kad kalba tampa šabloninė, formali. Buvau pasiilgusi rašymo, kai sakiniai vinguriuoja tarsi užburianti melodija.

 

– Esate sakiusi, kad rašymas iššovė tarsi terapija po sunkios darbo dienos. Kodėl rašymą prilyginate terapijai?

– Rašymas, kaip ir skaitymas, leidžia mums nukeliauti į kitus pasaulius, kartu su personažais nagrinėti aktualias problemas. Kai paneri į vaizduotės pasaulį, kasdieniai rūpesčiai pasimiršta, susikuri naujų – tik jau įsivaizduojamų. Rašydama dažnai net pati nežinau – o kaip herojus išspręs šį klausimą? Ar susidoros? O gal jam nepavyks? Rašymas – tarsi nuotykis, kurį pats susikuri. Gera, kai nuotykis patinka ir kitiems!

 

– Jūsų domėjimosi laukas – istorija, būtent su ja susietos pirmosios dvi jūsų knygos. „Šiurpnaktyje“ sąsajos su istorija taip pat labai ryškios. Ką jums reiškia pažinti savo šaknis, ko ieškote praeityje?

– Paskutinėse mokyklos klasėse pradėjau rimtai domėtis istorija. Iki šiol šios temos domina: ar tai būtų knyga, ar vaidybinis arba dokumentinis filmas. Mūsų istorija – tai mes patys.

Neabejotinai, sunkiausia rašyti apie žmogaus skausmą. Apie individualias ir tautos traumas, kurias ne visada paprasta apčiuopti, suvokti ir įvardyti. Džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais daugėja informacijos apie kolektyvines traumas, kurios stipriai veikia mūsų gyvenimą, net patiems to nesuvokiant. Atradus priežastis praeityje, galima drąsiau žvelgti į ateitį.

Svarstydama savo kūrinių idėjas, tikiuosi, o ir noriu, kad rašytinis žodis keltų klausimų, įkurdintų neramų, į pasaulį žvelgti kitu kampu skatinantį ir bent menkutį plyšelį užtrenktose duryse praveriantį kirminą galvoje ir širdyje. Bet svarbiausia – leistų atsakymų ieškoti patiems.

Rašydama nenoriu, kad knygos mintis būtų sukramtyta, su dailiai išguldytu moralu. Todėl labai tikiuosi, kad kiekvienas skaitytojas iš mano knygų pasiims tiek, kiek gali, ir tiek, kiek jam reikia konkrečiu gyvenimo momentu.

 

– Kaip atsirado „Šiurpnakčio istorijos“? Kodėl jus traukia šiurpūs nutikimai?

– Man atrodo, kad šiurpios istorijos traukia mus visus, ypač mažuosius. Juk jiems taip norisi išbandyti savo ribas, o šiurpi knyga – toks puikus būdas! Ir bet kada gali ją užversti, kai pasidaro pernelyg baisu.

Vienu laikotarpiu mano dukra buvo apsėsta siaubo knygų, perskaitė visas išleistas lietuvių kalba, vėliau ėmėsi angliškų. Kaip tik tada ji pradėjo man sakyti: čia – gera knyga, čia – šiaip skaitalas. Galbūt, toks dukros vertinimas mane užkabino parašyti siaubo istoriją gerai (šypsosi).

Štai tada prisiminiau savo vaikystės baisias ir nevaikiškas pasakas. Dabar jos nėra populiarios, dažnai tėvų numetamos į šalį kaip nebeaktualios, senovinės, pernelyg gąsdinančios vaikus. Iš tiesų neturėtų taip būti – baugios istorijos yra gerai įsimenamos, moko vaikus atskirti grėsmes, paaštrina vertybes. Leisdami vaikams gyventi burbule, kuriame viskas visada baigiasi gerai, nemokome jų gyvenimiškos patirties ir nesuteikiame įgūdžių atskirti pavojų. Būtent šią funkciją turi siaubo žanras. Galų gale, įsijausti į siaubo istoriją yra pats geriausias būdas lavinti vaizduotę.

 

– Ko jus vaikystėje išmokė šiurpios pasakos?

– Baisiausia pasaka, kurią atsimenu iš savo vaikystės, buvo apie mergaitę, kopiančią į ledo kalną išgelbėti savo mylimojo. Tam, kad stačiu šlaitu galėtų pasiekti kalno viršūnę, mergaitei teko... nusipjauti pirštus ir juos naudoti kaip laiptelius.

Šiurpu, tiesa? O man buvo vos penkeri ar šešeri. Labai gerai atsimenu, ką tada pagalvojau: „Oho, kaip ji myli savo princą, aš taip negalėčiau!“ Ir užaugau su mintimi, kad meilė – didis reikalas, juk dėl jos gali nusipjauti pirštus (juokiasi). Pasakos visais laikais mokė didžių reikalų.

Seniau pasakos, sekamos iš kartos į kartą, buvo pagrindinis būdas vaikams atskleisti gyvenimo vertybes ir pamokas, paslėptas magiškuose simboliuose (viliojantis saldus obuolys), mitiniuose veikėjuose (pikta, atsiskyrėlė ragana su karpa ant nosies), jų žygdarbiuose ( kvailelis trečias brolis, išgelbėjęs pasaulį) ir nesėkmėse (tas rūbus nugvelbęs žaltys!), o dabar retai kas savo noru atsiverčia senųjų pasakų rinkinius.

Galbūt, naujųjų technologijų ir literatūros gausos užgožtos senosios pasakos tapo nebeaktualios šiuolaikiniame pasaulyje? Tačiau siaubo elementas, kurį nešė, mokydamos apie amžiną gėrio ir blogio kovą, vis dar toks pats svarbus.

Siaubas, kad ir kaip tėvai jo bijotų, skatina smalsumą, norą pažinti dalykus (apie kuriuos kiti tik šnibžda), o kartu puoselėja drąsą, moko atskirti grėsmes, įvertinti kylantį pavojų, jį įveikti, o galų gale – pabandyti pasiekti savo baimės ribą, kad taptume labiau pasitikintys savimi.

 

– Knygoje net ir nekėlėte sau užduoties patenkinti siaubo istorijų poreikį – siaubą dėl siaubo. Kokią svarbiausią mintį ar idėją norėjote perteikti knygos skaitytojams?

– Kaip ir minėjote, senosios pasakos nebėra populiarios, nes jos juk... senosios. Jos nebesuspėja su šiuolaikiniu pasauliu: piktas vilkas iš „Raudonkepuraitės“ šiandien gali būti nepažįstamasis kitapus ekrano, o Pelenės pamotė – pavydi klasės draugė. Ir vis dėlto pagrindiniai pasakų moralai nesensta, gal tik į juos reikėtų žvelgti kitu kampu, kad jie taptų aktualūs ir šiuolaikiniam vaikui. Būtent tai ir norėjau padaryti savo „Šiurpnakčio istorijų“ knygelėje.

 

– Kas tas šiurpnaktis? Kaip jį apibrėžtumėte žmogui, niekada apie jį negirdėjusiam?

– Daugeliui šiurpnaktis asocijuojasi su Helovyno – vaiduoklių – švente. Diskusija apie tai, gera tai šventė ar bloga, gali būti begalinė, tačiau jos populiarėjimas atskleidžia vieną svarbų aspektą – vaikams reikia šiurpo! Gal per daug juos nuo jo saugome? Būtent dėl to ir pasirinkau tokį intriguojantį „Šiurpnakčio“ pavadinimą. Juk iš tiesų šiurpnaktis gali būti bet kada – karštą kvepiančią vasaros naktį prie laužo, kartu su draugais klausantis šiurpių nutikimų, klasės šventėje užtemdžius langus ir užsidegus keletą žvakių...

 

– Kai pagalvoji, šiandien gyvename ne mažiau baugiame ir šiurpiame pasaulyje, nei jis egzistuoja jūsų knygoje. Gal žinote, iš kur kyla pasaulio blogis? Ir kiek šansų, kad gėris anksčiau ar vėliau nugalės?

– Blogis kyla iš žmonių, bet lygiai taip pat – ir gėris. Tikiu, kad gėrio žmonėse kur kas daugiau, kad jis yra mūsų pradas.

Per dešimtos klasės lietuvių kalbos įskaitą žodžiu viena lietuvių kalbos mokytojų manęs paklausė: ar tikrai manau, kad knygos gali padėti žmogui tapti geresniam? Kaip ir tuomet, taip ir dabar, mano atsakymas toks pats: esu tuo visiškai tikra. Knygos kelia klausimus, padeda ieškoti atsakymų ir nepasiklysti istorijos vingiuose, moko atskirti, išsigryninti vertybes, nujausti sliūkinantį pavojų – ar tai būtų dezinformacija žiniose, ar dirbtinai kuriama visuomenės įtampa socialiniuose tinkluose, ar stebimas realus konfliktas, į kurį galėtume įsikišti ir sustabdyti.

 

– Kaip manote, kas suteikia žmogui drąsos kautis su monstrais, gyvenančiais šešėliuose? Kuo tokią drąsą reikia maitinti, kad ji juos įveiktų?

– Žinios ir vertybės. Tik drąsus ir daug skaitantis žmogus nebijo ginti savo įsitikinimų. Norėčiau, kad vaikai augtų būtent tokie, o ne patogiai įsitaisę sėdmaišiuose naršytų kitų žmonių gyvenime, užuot gyvenę patys.

 

– Pabaisos jūsų knygoje dėvi gerumo kaukes... Juk visa tai ateina iš realaus gyvenimo, argi ne?

– Taip dažniausiai ir būna. Būtų lengva besti pirštu ir pasakyti – jis elgiasi blogai. Bet ne visada mes, suaugusieji, turime gebėjimų atskirti gėrį nuo blogio, ką jau kalbėti apie vaikus. Todėl „Šiurpnakčio istorijose“ norėjosi įpinti skaitytojui nepatogių situacijų ir priversti apie jas pagalvoti. Pačios šiurpiausios istorijos tos, dėl kurių sukirba kirminas pilve, nes jos tokios... pažįstamos.

 

– Kaip į knygą sureagavo jūsų dukra? Ar ji turi išsirinkusi savo šiurpo istoriją?

– Dukra buvo pirmoji skaitytoja ir pati didžiausia kritikė. Bet jos kartelę peršokau – „Šiurpnakčio istorijos“ dukrai labai patiko. Labiausiai jai patikusi istorija – iš tiesų nutikusi mūsų miške, tačiau neišduosiu, kuri, nes smalsūs nuotykių ieškotojai išbaidys visus miško vaiduoklius, apie kuriuos dar norėčiau parašyti (juokiasi).