Amerikiečių rašytojas Michaelas Finkelis: „Meno vagis išpildė slaptas mūsų fantazijas“

Meno vagysčių pasaulis apgaubtas mįslių, o jo epicentre – unikalios ir paslaptingos asmenybės. Vienas tokių išskirtinių veikėjų yra Stéphane’as Breitwieseris – prancūzų meno vagis, savo karjerą paskyręs aistringai, bet ir pavojingai grožio paieškai. Meną dievinantis Breitwieseris iš įvairių Europos muziejų pavogė daugiau nei 200 meno kūrinių, ši jo kolekcija įkainota daugiau nei milijardu eurų. „Kai rašau tokius dalykus, turiu būti tikslus“, – interviu Lietuvos skaitytojams sakė šią istoriją knygoje „Meno vagis“ papasakojęs amerikiečių rašytojas Michaelas Finkelis.

Knygos „Meno vagis. Tikra istorija apie meilę, nusikaltimus ir pavojingą maniją“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Darius Krasauskas, išleido leidykla „Alma littera“, autorius M. Finkelis – žurnalistas. Jo profesinis kelias pažymėtas ne tik kūrybinėmis sėkmėmis, bet ir audromis, – puikaus sudėtingų personažų tyrinėtojo karjera susvyravo po to, kai „The New York Times“ iškėlė skandalą ir apkaltino straipsnio autorių išgalvotomis detalėmis. Skandalas ne tik sukrėtė žurnalistikos pasaulį, bet ir privertė patį M. Finkelį permąstyti faktų tikrinimo svarbą. Po šios istorijos žurnalistas ir rašytojas savo darbuose siekia ypatingo tikslumo.

Knygos „Meno vagis. Tikra istorija apie meilę, nusikaltimus ir pavojingą maniją“ autorius, žurnalistas M. Finkelis davė interviu Lietuvos skaitytojams. Rašytoją kalbino Augustė Gittins.

– Jūsų karjera po „The New York Times“ skandalo buvo gana plačiai aptarinėjama. Kaip ši patirtis pakeitė požiūrį į rašymą ir tiesos supratimą?

– Po „New York Times“ skandalo, kuris įvyko beveik prieš 25 metus, tapau itin atsargus. Lyg apsėstas pradėjau tikrinti visus faktus. Rašydamas „Meno vagį“ maksimalų faktų tikrumą taip pat norėjau užtikrinti, – dirbau su profesionaliu faktų tikrintoju. Šiandien, jei nesu dėl kurios nors informacijos tikras 100 procentų, tiesiog jos atsisakau, pašalinu. Tokios unikalios istorijos kaip meno vagies Breitwieserio turi būti papasakotos itin atsakingai.

Jei kalbėsime apie tiesą pasakojime, esu linkęs manyti, kad ji nėra absoliuti – skirtingi žmonės tiesą gali suvokti skirtingai. Ši tema yra svarbi mano knygoje „Tikra istorija“, tam tikra prasme ji atsispindi ir „Meno vagies“ puslapiuose.

– Jūsų kūryboje galima atrasti personažų, kurių charakteriai pilni kraštutinumų. Atskleiskite, kas jus traukia prie tokių veikėjų kaip Breitwieseris? Ar matote panašumų tarp jų aistrų ir savo amato, kuriame giliai neriate į kitų žmonių gyvenimus?

– Mane visada domino išskirtinės asmenybės ir žmonės, laužantys taisykles. Ji žadina mano žurnalistinį smalsumą, o nusikaltėliai mėgsta su manimi kalbėtis. Tokių asmenybių aistra ir radikalumas neabejotinai rezonuoja su mano, rašytojo, požiūriu.

– Jūsų knygoje Breitwieseris meno kūrinius vagia ne dėl pinigų, labiau – iš meilės grožiui. Ar galite suprasti jo motyvą, net jei jis veda į nusikaltimą?

– Žinoma, kad jo nusikaltimai nėra pateisinami! Šis žmogus buvo tarsi vėžys visuomenėje. Jei daugiau žmonių elgtųsi kaip jis, pasaulis tiesiog nustotų funkcionuoti. Bet, tiesą sakant, jo nusikaltimai man pasirodė be galo įdomūs. Kiekvieną kartą lankydamasis muziejuje pagalvoju: argi šis kūrinys neatrodytų puikiai mano namuose? Breitwieseris išpildė slaptas mūsų fantazijas – gyventi lobių skrynioje.

– Praleidote daug laiko kalbėdamasis su Breitwieseriu. Koks jis pasirodė? Kaip šios įžvalgos paveikė jūsų rašymą?

– Mane nustebino visiškas atgailos nebuvimas. Breitwieseris nuoširdžiai manė, kad jis nėra vagis, o kolekcionierius, turintis savitą stilių įsigyti meną. Jo gebėjimas pateisinti savo veiksmus – neįtikėtinas. Rašydamas knygą, sąmoningai leidau Breitwieseriui atskleisti savo iškreiptą logiką, norėjau parodyti, kaip jis mato pasaulį.

Manija yra subtili tema, dažnai vedanti į tragedijas. Manau, kad tarp sveikos aistros ir pavojingo apsėdimo egzistuoja plonytė linija. Rašydamas visada stengiuosi išlikti saugesnėje ribos pusėje, bet mane tikrai intriguoja žmonės, kurie šią ribą peržengia.

– Esate lankęsis daugybėje tolimų, pavojingų pasaulio vietų, apie jas rašėte straipsnius. Kaip tokios patirtys formuoja jūsų pasaulėžiūrą ir jus – žmogų, žurnalistą, stebėtoją?

– Kiekviena kelionė praplečia pasaulio suvokimą. Kuo daugiau patiriu, tuo mažiau esu tikras dėl visko, kas vyksta. Gyvenimas susideda iš pilkos spalvos atspalvių. Žinau, kad visiškai neutraliam būti neįmanoma, todėl stengiuosi būti atviras ir nedaryti skubotų išvadų.

– Esate minėjęs, kad rašymas jums yra tarsi terapija. Kaip, metams bėgant, keitėsi jūsų santykis su kūryba?

– Rašymas man visada buvo sudėtingas procesas, kupinas sunkaus darbo ir savęs pažinimo. Tai – mano universitetas, mano terapija, mano proto mankšta ir kūrybinis iššūkis. Per rašymą mokausi ir pažįstu ne tik pasaulį, bet ir save.

– Siekiate stipriai įsitraukti į savo herojų gyvenimus. Kaip ši istorija paveikė jus asmeniškai?

– Nepaisant visų jo padarytų nusikaltimų, laikas, praleistas su Breitwieseriu, pripildė mane dėkingumo už pasaulio sukurtą grožį. Ir nors jame daug siaubo, pasaulio grožis yra neapsakomas. Labai norėčiau, kad tai suprastų ir mano skaitytojai.