Blogio metas

„Blogio metas“ – šiuolaikinės Indijos epas, istorija, įtraukianti skaitytoją ir vedanti į dulkėtus Utar Pradešo kaimus, į energingąjį Delį. Tai ir trileris, ir šeimos saga, ir svaigus romanas apie gangsterius ir meilužius, netikras draugystes, uždraustą meilę ir korupcijos padarinius. 

Delis, trečia valanda ryto. Dideliu greičiu lekiantis mersedesas užšoka ant šaligatvio, ir po akimirkos penki žmonės negyvi. Automobilis turtingo žmogaus, bet kai dulkės išsisklaido, turtuolio niekur nė kvapo, tėra sukrėstas tarnas, kuris nesugeba paaiškinti keistų įvykių grandinės, pasibaigusios šiuo nusikaltimu. 

Prabangių dvarų, ištaigingų puotų, grobikiškų verslo sandėrių ir politinių intrigų šešėlyje pavojingai susipina trys likimai. Adžajus – budrus tarnas, gimęs skurde, bet tarnaudamas šeimoje padaręs karjerą. Sanis – plevėsa paveldėtojas, kuris svajoja trūks plyš pranokti tėvą. Ir Nida – smalsi žurnalistė, besiblaškanti tarp sąžinės ir geismo. Istorija persmelkta netekties sielvarto, malonumų, godulio ir keršto; nežinia, ar personažų ryšiai taps keliu į išsivadavimą, ar paskata susinaikinti.

Deepti Kapoor augo Šiaurės Indijoje, paskui keletą metų dirbo žurnaliste Delyje. Dabar su vyru gyvena Portugalijoje.

 Iš interviu su rašytoja Deepti Kapoor 

Į Delį atvykau tik 1998 metais studijuoti koledže, bet kaip tik tada miestas sparčiai augo. Staiga pasirodė, kad amžiaus pabaigos Delis – įdomiausias pasaulio miestas. Paskutinio dešimtmečio ekonomikos liberalizavimas buvo vaisingas, suklestėjo menai, bet jau akiplėšiškai įsiveržė kapitalizmas, viską žaibiškai ir neatpažįstamai keisdamas, su pinigais, laisvėmis, galimybėmis, naujomis idėjomis. 

Tai ne Paryžius ir ne Viena. Tai ne paklusni ar tvari žemė, o gaivališka, dosni, apgaulinga, kepinanti vasarą, virinanti žiemą, sudarkyta ir pašlovinta žmogaus rankų, nuostabiai graži, kai moki žiūrėti, ne į paminklus, kriptas, šventyklas, šventųjų kapus, mauzoliejus, bet į turgus, krautuvėles, šašlykų kioskelius, gatvių venas ir arterijas. 

Vėliau sužinai, koks Delis neatlaidus, koks neįtikėtinai neteisingas, koks bjauriai smurtingas ir slogus, paženklintas ribų ir hierarchijų randų, išpampęs nuo korupcijos ir nepadoriai didelių turtų, širdį veriantis miestas, išdeginantis sielą, be galo pamaldus ir didžiai nedoras miestas, kuriame visada turi būti budrus, nes visi tik ir galvoja, kaip tave apmauti, kol tave pribloškia beribis prašalaičio gerumas. Bet pirmiausia, kai esi jaunas, tai tiesiog gyvas miestas.

Aš norėjau aprašyti šį gyvenimą. Tai romanas – to laiko, tų metų, to pasaulio žemėlapis. Labiausiai troškau pavaizduoti siaubingus kompromisus, kuriuos tenka daryti. Turtuoliai nusprendžia atsižadėti dorovės, vargšai – orumo, kol galbūt patys taps turtingi ir galingi.