Naujienos

T. Kavaliauskas: „Kunigas nebūtinai patiria įtampą tarp celibato ir pagundos moteriai“

2015 11 26

Nuo to laiko, kai 1933metais pasirodė Vinco Mykolaičio-Putino psichologinis romanas „Altorių šešėly“, praėjo jau daugiau nei 80 metų. Ši knyga iki šiol buvo vienintelis būdas iš arčiau pažvelgti į paprastiems žmonėms neprieinamą kunigų pasaulį. Tačiau tarpukariu parašytas romanas parodo kunigus bei jų pasaulį anuomet, tačiau koks jis – jau nepriklausomoje Lietuvoje? Į šį klausimą leidyklos „Alma littera“ išleistoje knygoje „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“, atsako rašytojas, filosofas ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Tomas Kavaliauskas.

Su romano „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“ autoriumi T. Kavaliausku kalbamės apie tai, kaip gimė jo knyga, kaip nuo 1990-ųjų pasikeitė Kauno kunigų seminarija ir ko apie kunigų bei klierikų gyvenimą iš tikrųjų nežino pasauliečiai.

Kaip gimė idėja parašyti „Du šimtus brolių, altoriaus laukiančių“? Ar norą parašyti šią knygą nešiojotės su savimi dar nuo seminarijos, ar ji gimė vėliau, netikėtai?

Kauno kunigų seminarijos dvasinį pasaulį, kurį patyriau 1990-aisiais, laikau unikaliu. Jis dingęs, nes dabar ten belikę vos keli broliai. Tad romane to meto seminariją pateikiu kaip jos aukso amžių. Šis romanas – tai pastanga, kad ši dingusi seminarijos kultūra neliktų žinoma tik tiems, kurie ten mokėsi tuo metu. Kam slėpti tai, kas auksu žiba?

Galbūt yra tam tikrų dalykų, kurie apie klierikų gyvenimą Kauno seminarijoje iki šių dienų nežinomi arba žinomi netiksliai? Ar paliečiate juos savo knygoje?

Taip, paliečiu, bet labai subtiliai, atsargiai, tarp eilučių, užuominomis. Tai – kunigų ir klierikų homoseksualumas. Tačiau tai pateikiu ne kaip vulgarų „iškrypimą“, ne kaip „nuodėmę“, o kaip itin savitą kunigiško gyvenimo dalį, palytėtą paslaptingos vizijos.

Klaidinga manyti, jog kunigas būtinai patiria įtampą tarp celibato ir pagundos moteriai. Žinoma, Liudo Vasario personažas, meistriškai nutapytas Vinco Mykolaičio-Putino, yra klasikinis, jis paradigmiškai atspindi dilemą tarp pašaukimo kunigystei (lydimo celibato) ir meilės moteriai aktualizavimo. Vis dėlto yra ir kitoks kunigo tipas, kuris patiria kitokias dilemas, nes jis myli savo brolius...

Bet yra ir dar kitas kunigo tipažas – šventojo. Tai – kunigas ar dar klierikas anapus pagundų, anapus seksualumo diskurso. Tikrai šventas. Tokių yra ir tarp pranciškonų ir tarp jėzuitų ir tarp marijonų ir kitų. Romane pateikiau klierikų įvairovės paletę.

Kur ieškojote įkvėpimo knygos personažams?

Žavėjausi ir sėmiausi įkvėpimo iš brolių pranciškonų. Daug uolių, mokslui ir maldai atsidavusių klierikų sutikau ir tarp jėzuitų. Nors romane pagrindinis personažas diakonas Tomas dažnai ginčijasi su kitu seminaristu Konstantinu, atstovaujančiu jėzuitų brolijai, vis dėlto tuo norėta parodyti, kad buvo aukšta seminarijos ginčo kultūra, jog teologinės diskusijos tiesiog kunkuliavo. Dėl šių ginčų seminarija buvo gyva, save reflektuojanti. Krikščioniškai apsikabinama net su oponentu, nes jie (herojus Tomas ir herojus Konstantinas) – broliai, besimeldžiantys tam pačiam Mokytojui. Jie abu nori gero Bažnyčiai, tik jų teorinė prieiga skirtinga.

Kokia Jūsų romane pati kunigų seminarija bei Kaunas – kaip, bėgant metams, jie pasikeitė?

Išnyko unikali dviejų šimtų brolių civilizacija. Liko prisiminimai apie Kauno kunigų seminarijos aukso amžių, kuomet kartu meldėsi, mokėsi, miegojo, valgė, giedojo toks didelis pulkas pašauktųjų sekti artimo meilę skelbiančiu Mokytoju. Kai sužinojau, kiek šiuo metu mokosi klierikų Kauno kunigų seminarijoje, mane ištiko šokas. Bet šis šokas tėra menkniekis, palyginti su tuo, ką išvydau savo akimis, stovėdamas Kauno Rotušės aikštėje ir žvelgdamas į buvusio seminarijos rektorato langus: 2015-aisiais tuos langus varstė merginos. Ten, kur moterys, tos didžiosios Liudo Vasario gundytojos „Altorių šešėly“, buvo didysis Tabu! Supratau, kad dabar, gerokai sumažėjus pašaukimų sekti Kristumi, seminarijai nepajėgiant išlaikyti neapgyvendintų pastatų, net buvęs rektorato pastatas paverstas svečių namais. Tai – dingusios ar beišnykstančios katalikų klierikų civilizacijos ženklas.

Ar sutinkate su teiginiu, kad Jūsų romanas – „Du šimtai brolių,oriaus laukiančių“ – yra tarsi savitas „Altorių šešėly“ tęsinys?

Mano romanas gali būti „Altorių šešėly“ tęsinys tik tematikos prasme. Juk vėl kunigystė, vėl tas klausimas – „būti ar nebūti kunigu?“. Tačiau Vincas Mykolaitis-Putinas savąjį romaną publikavo 1933 metais, o aš – 2015-aisiais. Tiesa, reikia nepamiršti ir to, kad „du šimtai brolių“ gyvena seminarijoje ne dabar, o 1990-ųjų pavasarį. Skirtingai nei „Altorių šešėly“, man itin aktuali liturgija, bažnyčių interjeras, bažnytinis menas, mistinės patirtys, stebuklai, Jėzus kaip tobulas Mokytojas, konkrečių klierikų apsisprendimo kančios ir dvejonės, jų atviravimai kitiems broliams.

Kokius sau bei tikintiesiems aktualius klausimus paliečiate romane?

Paliečiau daug ir kitų aktualių klausimų: ar seminarija ekumeniškai pasiruošusi atverti teorinius teologijos vartus ir iš užsienio kviesti liberaliai mąstantį akademiką dėstyti Šventojo Rašto? Ar gali būsimi kunigai pačioje katalikų kunigų seminarijoje išgirsti, kad Evangelijos yra literatūros kūrinys rašytas konkrečios dviejų tūkstančių metų senumo bendruomenėms, turėjusioms ano meto simbolinį mąstymą? Ar klierikus saugoti nuo „protestantiškų modernybių“?

Seminarijos vadovybė svarstė: kas liks iš tikėjimo, jei leis moderniam Švento Rašto egzegetui aiškinti, jog Kristus Komunijoje atsiranda todėl, kad susiburia tikinčiųjų bendruomenė Viešpaties Kristaus atminimui, kaip moko Paulius Naujojo Testamento laiške korintiečiams, o ne todėl, kad kunigas per šv. Mišias ištaria „magiškus“ žodžius? Galbūt paslaptis ne tame „kad“ Kristus atsiranda Komunijoje, o „kaip“ Jis joje atsiranda?

Kaip šie keliami klausimai darė įtaką klierikų bei kunigų gyvenimui?

Tai labai jautrūs ir teologiškai sudėtingi klausimai, atskiriantys katalikus nuo protestantų. Kokios tokių paskaitų ribos? Ar taip dėstantis dėstytojas turi susilaukti kaltinimų? O ką daryti, jei tas kunigas – Domininkas Valentis, kurį klierikai mėgo labiausiai, nes jis betarpiškai bendravo, juos lankydavo jų kambariuose, diskutavo prie uždegtos žvakės, vykdavo į pranciškonų rekolekcijas Kretingoje ir pats laikė šv. Mišias pagal katalikišką liturgiją?  

Tarsi to būtų maža, anuomet iškilo ir kitų klausimų: ar teologijos reikėtų mokyti tik kunigų seminarijoje, ar reikia atkurti Teologijos-filosofijos fakultetą Vytauto Didžiojo universitete? Buvo daug įtakingų kunigų, kurie pasisakė prieš tokias mintis. O vis tik atkūrus Teologijos-filosofijos fakultetą, 1990-ųjų seminarijos rektoratas sprendė kitą dilemą: ar leisti klierikams studijuoti liberaliame VDU kartu su merginomis? Kas bus, jei jie susižvalgys, o kas – jei per paskaitą klieriko ir auksaplaukės studentės rankos netyčia susilies?

Ar pavyks išsaugoti dviejų šimtų brolių skaistybę, kad jie nukeliautų iki kunigystės šventimų, nepatyrę magdaleniškos nakties?