Naujienos

Menininkė Vilma Fiokla Kiurė: „Manęs nemokė slėpti pykčio“

2020 09 02

 Anykščiuose gyvenančios menininkės, žmogaus teisių aktyvistės Vilmos Fioklos Kiurė pasisakymai socialiniuose tinkluose nelieka nepastebėti. Menininkė drąsiai ir tiesiai kalba apie nepatogius dalykus. Šį kartą pakvietėme ją pakalbėti apie pyktį – visai neseniai leidykla „Alma littera“ išleido kovotojos už moterų teises, rašytojos Soraya Chemaly naują knygą „Pyktis jai tinka“. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Inga Būdvytytė. Vilma sako, kad daugelis knygos minčių buvo jos pačios seniai išgyventa ir apmąstyta.

 Vilmą Fioklą Kiurė kalbina žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

 „Pyktis yra emocija. Ji nėra nei gera, nei bloga“, - savo knygoje teigia Soraya Chemaly. Vilma, kodėl apie kai kuriuos jausmus mums taip sunku kalbėti? Pyktis – vienas iš jų.

Keisčiausiai, kad mūsų visuomenėje, kurioje gėda pasakoti apie nesėkmes, bejėgystę ir skurdą, nepriimtina pasakoti ir apie pyktį, savigarbą, žmogaus teises ir orumą. Žmogui keliami tokie reikalavimai, kad sunku suprasti, kaip reikia kalbėti apie jausmus ir daugumos pašnekovų nepapiktinti. Manau, mūsuose sunkiausia kalbėti sąžiningai. Net jei kalbėsi apie meilę atvirai ir sąžinigai, neabejotinai atsiras pasipiktinusių tiesakalbiškumu. Atrodo, kad žmonės reikalaute reikalauja, kad jiems meluotum, iškreiptum jausmus ir viską pieštum rožinėmis spalvomis.

 Esame įpratę jausmus skirstyti į vyriškus ir moteriškus – vyrai neverkia, moterys nepyksta.  Ar sunku tokius stereotipus pakeisti? O gal nė nereikia?

Teorija apie marsus ir veneras yra nulaižytas melas. Tai supaprastintas ir iškreiptas požiūris į jausmų sferą, tai banaliausių stereotipų rinkinys.

Prisipažinsiu: kai paauglystėje suvokiau, kokie yra tikrieji tokio stereotipizuoto požiūrio mąstai, buvau priblokšta. Yapč stebėdavausi tokiomis akimirkomis, kai vyresni vyrai bjaurėdavosi mano apranga ir primygtinai siūlydavo rengtis moteriškai, sakydami, kad mano grožis priklauso ne man pačiai, bet jiems bei vyriškąjam pasauliui. Užaugau aplinkoje, kurioje iš vis nebuvo skirstoma, kas vyriška ir moteriška. Niekas man nesakė, kad esu graži ir miela, buvo vertinama tik tai, ką aš moku ar nemoku padaryti. Mama vadovavo baldų gamybos cechui, vairavo ir meistravo namuose. Štai ir dabar, būdama pensijinio amžiaus, ji neseniai pati išsivedžiojo elektros instaliaciją sodo namelyje ir savo rankomis takus išsiklojo trinkelėmis. Teta, mamos sesuo, pati arė ir akėjo pasikinkiusi arklį, o po kaimą važinėjo motociklu, nekreipdama dėmesio į apkalbas. Kai susidūriau su tuo  venerų stereotipu, net nežinojau, kaip kaip tinkamai reaguoti. Man, moterų-amazonių įvaizdis buvo daug priimtimesnis. O jei apie vyrus, tai mačistai, kurie prieina ir sako: ei gražuole, nusišypsok, man tikrai atrodo kaip marsiečiai. Kai tokius pamatau, norisi paklausti, iš kokių prieštvaninių laikų jie atkeliavo? Manau, skirstymai ir stereotipai yra pasenę ir ilgainiui išnyks kaip valstietiškos vyžos.

 Sunku rasti žmogų, kuris nepyksta. Kas geriau pyktį išgyventi ar paleisti?  

 Pyktis pykčiui nelygu. Štai ir knygoje, autorė naudoja daugybę metaforų ir palyginimų tam pykčio spektrui išreikšti. Tiesiog mūsų kalboje vis dar trūksta žodžių emocijoms reikšti ir apibūdinti.

Piktintis žemintojo, prievartautojo ir niekšo elgesiu yra būtina. Būtina išsakyti, ką apie juos manai, nes užgniaužtas pyktis, neišsakyti žodžiai mumyse užrūgsta ir sukelia ligas. Kai manęs klausia, kodėl aš lieju pyktį ant ultrapatriotų ir nuolat įsiveliu į konfliktus su jais, atsakau, kad tai darau dėl savo sveikatos. Net pyktis ant valdžios, darbdavio ar politinio oponento, jei jis neišlietas ir neišsakytas – kenkia žmogaus sveikatai. Štai kodėl tą baisią savižudybių, depresijų ir vėžinių bei hipertoninių ligų statistiką labiausiai sieju su lietuvišku nuolankumu, kuris atsekė mus iš baudžiavos laikų. Tą sąsają patvirtina ir Soraya Chamaly, nagrinėdama juodaodžių mergaičių emocinę būklę ir padėtį visuomenėje.

 Viešoje erdvėje pykčio labai daug. Mes kaltiname su pykčiu, kritikuojame su pykčiu, apkalbame su pykčiu. Ar įmanoma su tuo kovoti?

Klasta ir neapykanta yra visai kas kita, nei pasipiktinimas neteisybe ir blogiu. Ir tikrai - mumyse per daug neapykantos kalbos (hate speech), kuri kyla dėl to, kad žmonės, tarytum pykčio gniutulai, skendintys saviaapgaulės ir veimainystės baloje, nemoka argumentuotai kalbėtis ir susitarti. Nemažai teko būti Norvegijoje, grįžusi nuolat stebėdavausi: su norvegais susikalbu, nepaisant kalbos barjero, o su tautiečiais susišnekėti negaliu, net naudodama mūsų bendrą kalbą. Daug šnekame apie laisvę ir vertybes, bet mūsų visuomenėje vis dar tvyro baimė. Baimė kalbėti, baimė reikšti emocijas ir mintis.

 Kokios jūsų patirtys pykčio pasaulyje? Kaip pati su juo tvarkotės?

Manęs niekas nemokė slėpti pykčio, neformavo kaip tipinės nuolankios mergaitės. Tėvai pasidavė, kai man buvo kokie ketveri ar penkeri. Buvau maištingas, nepaklusnus ir, anot mamos, sunkus vaikas. Tačiau buvo laikotarpis, kai pati pradėjau sprausti save į vyraujantį streotipą, nes norėjau būti gera žmona. Tas spraudimasis į rėmus, pastangos tapti paklusnia, pyktį slopinančia partnere baigėsi nerimo sutrikimo sindromu, kuris mane kankino kone dešimtmetį. Kai supratau, kad šis sutrikimas tiesiogiai susijęs su pastangomis save keisti, grįžau į senas vėžias ir sveikata susitvarkė.

 Soraya Chemaly savo knygoje ragina priimti savo pyktį. Dar daugiau, ji teigia, kad pyktį galima panaudoti pokyčiams. Ar tai tik teorija? Ar įmanoma tai įgyvendinti praktiškai?

Soraya Chemaly knyga patvirtino mano asmenines teorijas apie pykčio valdymą. Ypač patiko jos mintys apie keiksmažodžius. Skyriuje „Pikti kūnai“ ji pateikia nemažai informacijos apie keiksmažodžių įtaką moters savijautai. Štai, ji cituoja E. Byrne, kuri sako „...lyčių stereotipais nuspalintas pritarimas ar nepritarimas keiksmams yra pagrįstas nuostatomis apie „vyrų galią ir moterų tyrumą“. Besikeikiančios moterys imamos laikyti nepadoriomis ir iš esmės traktuojamos, kaip nusipelnančios bausmės.

Žinot, aš keikiuosi kaip jūreivis ir būdavo, kad kritinėmis situacijomis keiksmažodžiai prasprūsdavo į viešąją erdvę, į socialinius tinklus ir žmonės tada man sakydavo, kad aš neverta nei paramos, nei solidarumo, nes keikiuosi. O štai dvasingi smurtininkai, įvaldę mandagių patyčių leksiką liaudies labai mėgstami, nes jie „šmaikštūs“ vyrai.

O juk kieksmažodžiai, kaip ir teigia Soraya, veikia terapiškai ir jie būtini siekiant palaikyti sveiką emocinį ryšį su aplinkiniais.

Apskritai, Soraya Chemaly knyga „Pyktis jai tinka“ yra labai psichoanalitiška. JAV intelektualai labai ištobulino froidistines teorijas ir taip toli pažengė nagrinėdami žmogaus jausmų prigimtį, kad negaliu nesižavėti tokiomis knygomis kaip „Pyktis jai tinka“. Kas kart skaitydamas tokias ir panašias knygas matau, kaip šypsosi Anna Freud (jaunesnioji Sigmundo Freudo dukra). Juk ji į JAV atvežė psichoanalizę ir išpopuliarino taip, kad ši ėmė keisti visuomenės požiūrį į jausmus ir vaikystės traumas.

O dėl pykčio įdarbinimo, tai visos revoliucijos kilo dėl to, kad žmonės įpyko ir nebenorėjo taikstytis su skriaudėjais ir išnaudotojais. Apie pykčio slopinimą daugiausiai kalba tie, kas siekia tas minias valdyti ir išnaudoti, nes įsiutusi, pikta minia yra net galingiausio valdovo siaubas.

 Įdomu, ar įmanoma išmokti, kaip kalbėti drąsiai, atvirai, kaip išsakyti savo kritinę nuomonę?

Jei kalbėsite kritiškai ir argumentuotai, tai net tada, kai tai išsakysite ramiu Budos balsu, jums vis vien priekaištaus, kad esate pikta/as. Bent jau Lietuvoje. Nemačiau ir nepažįstu nei vienos neadekvačiai agresyvios aktyvistės, bet kai prabylama apie moterų teises, smurtą artimoje aplinkoje, kažkodėl feministėms klijuojama „piktų moterų“ etiketė. Apie šią problemą kalba ir Soraya Chemaly, ji sako: „... mums leidžiama pykti, bet jokiu būdu ne kovojant už save“. Taigi, jei pasisakote už moterų teises, neabejotinai būsite išvadinta „pikta kale“.

Knygoje autorė mini apie rašytojos Andrea Grimes išgyventas situacijas, su kuriomis susiduriu ir aš. Tai situacijos, kai žinai, kad už kiekvieną žodį teks sumokėti didelę kainą, kad tave vadins pikta ir net beprote, ignoruos ir tau kenks vien dėl to, kad drįsai supykti ir kritikuoti mizoginišką kvailį, kuris turi galią įtakoti tavo gyvenimą.

 Biblijoje sakoma: kas lėtas pyktis yra išmintingas, o nesivaldantis parodo kvailumą. Taip išeina, kad Chemaly prieštarauja tokiai nuomonei, kviesdama pykti? O gal atvirkščiai – ji kaip tik kalba apie tą patį: pyktį suvaldyti ir padaryti jį naudingu?

Soraya kalba apie moterų ir mergaičių pyktį ir kvestionuoja vyrų pirmenybę ir privilegiją šiam jausmui išreikšti. Jei jau vadovautis Biblija, tai nepykti turėtumėme visi. Turėtų nebūti prievartos, smurto ir buitinių konfliktų. O žvelgiant iš kitos pusės, tai Biblijos tekstų aiškinimas yra sudėtingas dalykas. Pradedant jos vertimų tikslumu, baigiant šiuolaikine tekstų interpretacija. Aš pati Bibliją skaičiau daugybę kartų ir ypač mėgstu Patarlių knygą, bet tuo pačiu metu suprantu, kad tai - tik abstrakčios gairės mūsų gyvenimams. Apie pyktį Biblijoje daug prirašyta, ypač Senąjame Testamente ir ten dažniausiai ant žmonių pyksta Dievas. (Ps 7,11 Dievas – teisingas teisėjas, Dievas kasdien rūstinasi ant nedorėlių).

Man artimesnė mintis, kad žmogaus gyvenime svarbiausias gailestingumas ir tiesa. Kaip sakoma, civilizacijos išnyks, bet tiesa pasiliks per amžius. Visuomet renkuosi silpnesniusiųjų pusę, skriaudžiamųjų ir negaliu pakęsti neteisybės.

 


0001_114950206-416f640d-a45a-4a8f-83f0-0f0964adb841_1599825726-543d6f274d1e85d6a80820deb81ef49e.jpg