Naujienos

Knygoje „Pavogtas dienoraštis“ emigravę lietuviai atranda paralelių su savuoju

2021 02 12

Romane „Pavogtas dienoraštis“ susipina Danijoje gyvenančios, romane „Gunda“ Rūtos Mataitytės jau aprašytos vertėjos Gundos ir jos dukters Gerdos istorijos. Netikėtai Gerdos rastas mamos dienoraštis aukštyn kojomis apverčia jos pasaulį. Kiek dukrai reikia žinoti apie mamos ir savo pačios likimą? Ir kiek žmogui gali būti nepažįstamas kitas, visą laiką gyvenęs šalia?

 

 Naująjį Rūtos Mataitytės romaną išleido leidykla „Alma littera“. Žurnalistė Laisvė Radzevičienė pakalbino Norvegijoje jau daugiau nei dvidešimt penkerius metus gyvenančią žurnalistę Redą Petrošiūtę. Taip pat dirbusi teismuose vertėja, dvi, lietuviško ir norvegiško kraujo turinčias dukras Eleną ir Leahai auginanti moteris sako, kad Rūtos romanas palietė jos jausmus ir privertė ieškoti atsakymų į savus klausimus.

 Istorija, apie kurią savo romane „Pavogtas dienoraštis“ pasakoja rašytoja, galėtų tikti daugybei moterų emigrančių. Tau – irgi? Koks jausmas liko, kai perskaitei romaną?  

Romano tema yra aktuali daugeliui  emigrantų, nes priverčia susimąstyti apie savo tautiškumą, šaknis ir emigracijos pasėkmes. Aš niekada neabejojau savo tautiškumu ir suvokiau, kad mano tautybė yra tik dalelė manojo identiteto. Aš netikiu dirbtiniu lietuvybės konstravimu, labiau pritariu teorijai, kad patys turime kurti savo tapatybę, atmesdami nacionalines, religines ar tautines ideologijas. Aklas patriotizmas, negebėjimas  prisitaikyti prie visuomenės ir jos normų ir yra didžiausia kliūtis mažumų integracijoje. Ir tai – ne tik lietuvių bėda, dar didesnes kliūtis patiria pabėgėliai, kuriems tenka integruotis, - jų kultūriniai ir religiniai skirtumai yra dar ryškesni.

 Knygos pavadinimas tarsi siunčia žinutę – gyvenimas, kurį gyveni, yra pavogtas. Ar kada nors taip jauteisi?

Visada jaučiau, kad trūksta aplinkos, kuri mane supo vaikystėje ar jaunystėje. Trūksta Vilniaus ir bičiulių, bet aš pati pasirinkau tokį kelią ir nesijaučiu apvogta, ar netekusi savęs. Emigrantės situacija mane privertė pakovoti, įrodė, kad žmonės skiriasi vienas nuo kito, tačiau prigimtis ir esybė nėra tokios skirtingos, kaip kartais mėginame įrodyti. Emigracija iš manęs atėmė kasdieninį ryšį su brangia aplinka ir artimaisiais, gal tai ir galima pavadinti vagyste, tačiau toji kelionė mane praturtino, suteikė galimybę tobulėti. Aš susipažinau su skandinavais, jų kultūra ir  tradicijomis. Norvegijoje gyvena begalė tautinių mažumų, jos – tikras lobis, nes moko, supažindina su pasaulio kultūromis, leidžia iš jų perimti tai, kas artima.

Knygos pavadinimas siunčia dviprasmę žinutę: dukros rankose atsidūręs dienoraštis natūraliai paaiškina apie mamos gyvenimą ne tik Lietuvoje, bet ir jos mylimame Osle, pasakoja apie sutryptą Gundos energiją ir gyvenimo džiaugsmą, nupiešia mamą visai kitomis spalvomis ir daug ką paaiškina.

Mano dukra Elenutė visada pabrėžia savo lietuvišką prigimtį, bet, prisipažinsiu, apie tai mudvi niekada nesame diskutavusios. Elenos ryšys su Lietuva nutrūko, kai nebeliko močiutės, dar skaudžiau grįžti į Lietuvą jai tapo, kai mirė senelis. Tačiau dukra domisi Lietuva, jos kultūra, atranda lietuvišką muziką. Ji kuria savo tapatybę, kaip ir visi jauni žmonės, ieško savęs, kaip knygoje tai daro  Gerda, gal tik Gerda naivesnė, lengviau pasiduoda aplinkai. Gerdos išvažiavimas į Vilnių yra būdas atrasti savo šaknis,  susipažinti su aplinka, bet nemanau, kad  patirtis būtų buvusi menkesnė, jei ji būtų atsidūrusi kitame mieste. Tai labiau jauno žmogaus savarankiški žingsniai į gyvenimą, o Lietuva knygos herojei, kaip ir mano dukrai, yra mamos kraštas, turintis įtakos jos tapatybei, bet nesantis ir nebūsiantis namais.

 Ko tavęs apie Lietuvą klausia tavo jaunėlė dukra, kuri, turbūt, yra labiau norvegė nei lietuvė?

Leahai Lietuva asocijuojasi su teta Dina, seneliu, kurį dar spėjo pažinti ir prisimena, šuneliu Rokiu, vasara prie jūros. Kad ir kaip keista būtų, ji dažnai kalba apie Lietuvą ir ne kartą man yra uždavusi klausimą, ar ji tikrai ne tik norvegė, bet ir lietuvė? Tačiau, turėdama mažiau ryšių su Lietuva, ji sunkiai mokosi lietuvių kalbos.   

Mano vyrui Ovei, kaip ir knygos herojui Maikui, Lietuvoje labai patinka. Mano šalis jam – vasaros vakaras senos obels šešėlyje, atostogos ir ramybė. Grįžti į Lietuvą traukia mus visus. Gundos kova ir tiesos paieškos, kol jai dar nebuvo pakirpti sparnai, man pasirodė labai artimos. Neabejoju, kad knygoje rašytojos daug kas išgyventa, temos apmąstytos, todėl realios.

 Kaip ir knygos herojei tau teko dirbti vertėja teismuose. Kokie prisiminimai laikę iš to laiko, kokios istorijos įsispaudę į atmintį? Kas svetimoje šalyje atsidūrusius lietuvius labiausiai kankina?

Prisiminimai likę gana gilūs, daug likimų, daug istorijų ir labai daug tragedijų. Vertėjavau gana nemažai, tačiau tai netapo mano darbu. Atlyginimas geras, daug kelionių, laisvo laiko irgi nemažai, tačiau man netiko.  Didžiulis skirtumas vertėjauti laisviems žmonėms, versti temas, kurios tau pačiai artimos, nei atsidurti šalia žmonių areštinėse ir kalėjimuose.

Kartais, pasibaigus bylai ar teismui svarstydavau: ar tikrai esame iš tos pačios šalies, ar užaugome toje pačioje kultūroje, ar turime kažką daugiau nei bendrą kalbą? Mes tautiečiai, ar tikrai mes ta pati karta ir ar tikrai mes turime kažko bendro išskyrus kalbą? Įsiminė brandaus amžiaus vyriškis, nagais nusidraskęs ranką ir čiurkšlėmis iš jos tekantis kraujas. Išliko atmintyje „Gucci“ drabužiais pasipuošęs gaujos vadas, kurio kalbos negalėjau suprasti – iš burnos skriejo vien keiksmažodžiai, paįvairinami vienu kitu lietuvišku žodžiu.

Kas labiausiai kankina lietuvius? Nelygu, kas kodėl, vedinas kokių tikslų ir svajonių išvyko iš Lietuvos. Daugelis kankinasi, mėgindami atrasti savo vietą visuomenėje, kurios nepažįsti ir kurioje nėra tavo praeities. Nemažai savęs taip ir neatranda, susikuria mažą lietuvišką salą, mažą pasaulį ir apsiriboja tik juo. Tada ir randasi tas MES ir JIE. Kai kurie mėgina savo pranašumą įrodyti brangiais automobiliais, didžiuliais namais ar įspūdingomis kelionėmis, nors realybėje kasdienybė visai nėra šviesi. Materialūs, išoriniai dalykai dažnai užgožia norą mokytis ir tobulėti tau nepažįstamoje, naujoje visuomenėje. Pastebiu vis stiprėjantį mažumų susiskirstymą į visuomeninius sluoksnius.

Jaunoji išeivių karta kiek kitokia – jie greitai prisitaiko, gauna gerą išsilavinimą, tačiau man kartais atrodo, kad jiems trūksta norvegiško paprastumo, pagarbos vienas kitam ir darbui. Pradeda skirstyti žmones į „valytojas“ ir „inteligentus“. Man tai - svetima ir nepriimtina. Negrupuoju žmonių pagal tautybę, religiją ar išsilavinimą, tikiu, kad mano tapatybė yra kur kas daugiau, nei mano kalba ar religija. Mano tapatybė ir jos evoliucija, galbūt, žengia į kitą etapą, taigi, jaučiuosi laisva nuo sukaustytų lietuviškos tapatybės standartų.

Norvegiją myliu už paprastumą ir žmonių pagarbą vienas kitam. Čia tavęs niekas nemoko gyventi, nesikiša į tavo privatų gyvenimą, bet aiškiai nubrėžia visuomenines normas. Norvegams visiškai aišku: tavo vaikai nėra tavo nuosavybė, visuomenė atsakinga už jų auklėjimą ir gerovę.   

 Kiek jau metų gyveni Norvegijoje? Kada šioje šalyje pasijutai sava? Ar išvis pasijutai?

Norvegijoje gyvenu jau daugiau kaip dvidešimt penkerius metus. Ar pasijutau sava?

Niekada labai giliai apie tai nemąsčiau. Sava ar nesava? Jaučiuosi reikalinga, jaučiuosi, kad esu šios visuomenės dalis ir niekada nesijaučiau atstumta ar diskriminuojama. Gana daug užsieniečių teigia jaučiantys diskriminaciją, tačiau aš to nepatyriau, dėkoju norvegams už toleranciją. Savo darbe kartais susiduriu, kai užsieniečiai diskriminaciją ar rasizmą naudoja puolimui, - kraštutinumų visur esama.

Jausmas, kad kybai tarp dviejų šalių, išlieka. Ir tai nėra nei blogai, nei gerai.

 Ar pasiilgsti Lietuvos? Ar tau būtinas fizinis ryšys su gimtine?

Ilgesys nedings, bet jis – nėra kliūtis. Tisą sakant, dabar aš turiu du ilgesius. Norvegijos irgi pasiilgstu, kai jos ilgai nematau. Fizinis ryšys su vieta, kurioje užaugai, yra reikalingas, betgi atstumas nedidelis, reikia tik surasti laiko ir kad karantinų nebūtų.

 Kokius lietuviškos tapatybės ženklus labiausiai norėtumei matyti savo dukrose? O gal ir visai nenorėtum matyti? Gal jos – pasaulio pilietės, kurioms nesvarbu, iš kur jos atėjusios?

Norėčiau, kad jos išmoktų lietuviško darbštumo ir savarankiškumo. Kad Elenutė išsaugotų ryšį su Lietuva ir kalbą. Leahos laukia dar daug dalykų, tikiuosi, ji išmoks kalbėti lietuviškai, čia jau aš pati turiu labiau pasistengti. Jaučiu, kad mano dukros auga pasaulio pilietėmis, o ir mes patys juk – argi ne tokie? Emigracija mane pakeitė, bet savosios tapatybės aš nepraradau. Nesijaučiu kitokia ar prarasta, tik bėgant metams man vis artimesnė darosi norvegų kultūra ir jų santūrumas.

 

 


0001_fotojet-12_1613139077-61bd07feb622de3e0c21a8808abf9b64.jpg